Kaip 1989 m. buvo nušluotas Kinijos Gorbačiovas (Sorosas)

Matthew Ehret, August 18, 2021

Kai kitą kartą išgirsite, kad Kinija yra jūsų problemų priežastis, ženkite žingsnį atgal ir paklauskite savęs, kodėl Sorosas neįleidžiamas į jų šalį, nors jis valdo jūsų šalį.

Iki šiol daugeliui žmonių vis dar neaišku, kokį nedorą vaidmenį tarptautiniuose reikaluose per pastaruosius 40 metų atliko vengrų mega spekuliantas, filantropas, spalvotasis revoliucionierius George’as Sorosas. Deja, daugelis tų, kurie prabilo apie pagyvenusio sociopato sistemingai kuriamas skerdynes, linkę klysti: 1) manyti, kad šis žmogus vienas pats vadovauja tarptautiniam sąmokslui, kuriuo siekiama atsikratyti nacionalinių valstybių, arba 2) tiki, kad jis yra „blogosios Kinijos komunistų partijos“, siekiančios nuversti Vakarų krikščioniškąją tvarką, pakalikas.

Neseniai į mano akiratį pateko trumpas vaizdo įrašas, kuriuo buvo pradėtas neseniai vykęs Mike’o Lindello kibernetinio saugumo simpoziumas ir kuris atspindi šį įsitikinimą, o per pastaruosius metus jis buvo sustiprintas beveik visoje konservatyviojoje spaudoje. Šis tropas įgavo daugybę formų ir plačiai paplito tarp tam tikros kategorijos konservatyviai nusiteikusių Vakarų valstybių piliečių, kurie suvokia, kad vykdoma nerimą kelianti pasaulinė elgesio keitimo programa, grasinanti išrauti tūkstančius metų puoselėtas tradicines vertybes.

Tų, kurie pripažįsta, kad egzistuoja sąmokslai, kuriais siekiama išardyti nacionalines valstybes ir pavergti didžiąją pasaulio gyventojų dalį, problema yra ne ta, kad jie klysta būdami paranojiški ar net ne ta, kad spalvotoji revoliucija ką tik įvyko pačiose JAV. Tačiau nukreipiant dėmesį nuo britų žvalgybos, kuri buvo beveik visų didžiųjų istorinių manipuliacijų, kurias JAV patyrė nuo 1776 m. iki šių dienų, priežastis, Kinija buvo priversta atrodyti kaip šešėlinis pasaulinis superžudikas, naudojantis su Sorosu susijusį turtą ir valdantis Vakarų giluminę valstybę, siekiant pasaulinės hegemonijos ir „krikščioniškųjų vertybių“ nuvertimo.

Tiesa ta, kad Kinija yra ne tik pirmoji valstybė, kuri sėkmingai atpažino ir išvalė Soroso blogį, kai likęs pasaulis daugiau nei prieš 30 metų lunatikuojamai įžengė į postnacionalinės valstybės tvarką, bet ir išlieka vienu iš neįkainojamų pasaulio bendradarbiavimo puoselėtojų, prie kurio turi prisijungti Vakarų valstybės, jei nori išsivaduoti iš artėjančio tamsos amžiaus.

Pakartokime mintį: Tuo metu, kai kitos šalys buvo užsiėmusios tuo, kad Soroso Atviros visuomenės fondų armados infiltruotų jas visais lygmenimis, Kinijai užteko proto įžvelgti, kas tai yra, ir kai Tiananmenio aikštėje spalvotąją revoliuciją bandė įvykdyti tos pačios agentūros, kurios pradėjo naujųjų laikų Sovietų Sąjungos išprievartavimą ir Vakarų atstovaujamosios demokratijos demontavimą, Kinija netruko pašalinti Soroso dešiniąją ranką Kinijoje 1989 m., kuriam pavyko pasiekti politinės valdžios viršūnę – tapti Kinijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir senstančio Deng Xiaopingo įpėdiniu.

Soroso žmogus vadinosi Zhao Ziyang, o aštuntajame dešimtmetyje Vakarų spauda jau buvo įpratusi jį vadinti „Kinijos Gorbačiovu“.

Štai 1984 m. jį pagerbė R. Reiganas.

Keletas žodžių apie Zhao

Kai 1934-1935 m. vyko Ilgasis žygis, Zhao Ziyangas dar buvo paauglys, tačiau netrukus jis iškilo LKP administracijoje ir 1951 m. tapo Guangdongo provincijos partijos vadovu, o 1958-1961 m. per didįjį badą vadovavo plačiai vykdomai valstiečių, įtariamų maisto produktų kaupimu, kankinimo programai. Atrodo, kad tam tikros įtakingos jėgos tuo metu vertino tokius dalykus, ir jo žvaigždė pakilo dar aukščiau, tapdamas Guangdongo partijos sekretoriumi. Tačiau po poros metų prasidėjus kultūrinei revoliucijai Ziyangui sėkmė nesišypsojo – ketverius metus dirbdamas mechanikos gamykloje Hunane jis tapo raudonųjų gvardiečių išpuolių objektu. Po netikėtos reabilitacijos 1972 m. Ziyangas vėl tapo kylančia žvaigžde, nes 1973 m. tapo pirmuoju sekretoriumi ir Revoliucinio komiteto pirmininku. 1975 m. jis buvo paskirtas Sičuano provincijos partijos sekretoriumi, kur jo polinkis į reguliavimo panaikinimą ir rinkos ekonomiką buvo panaudotas reformuojant žemės ūkio politiką pirmaisiais atsivėrimo metais, kai vadovavo Deng Xiaopingas.

Šiuo laikotarpiu Zhao žvaigždė kilo neįtikėtinai greitai. 1977 m. jis tapo Politinio biuro nariu, 1980-1987 m. ėjo Valstybės tarybos premjero pareigas, o vėliau iki negarbingo nušalinimo 1989 m. ėjo LKP generalinio sekretoriaus pareigas.

Šiandien jau įpratome girdėti, kaip tokie baisūs transhumanistai kaip Klausas Švabas (Klaus Schwab) ir kiti technokratai svaiginamai giria ketvirtąją pramonės revoliuciją, žmonių ir mašinų susiliejimą, dirbtinio intelekto „neišvengiamą“ žmogaus mąstymo pakeitimą ir automatizacijos revoliuciją, dėl kurios didžioji dalis žmonių neteks darbo neva taps nereikalinga ir bus sukurta nauja „nenaudinga klasė“. Tačiau šios idėjos nėra naujos, jos buvo gyvos ir gyvybingos Zhao Ziyang, kuriam didelę įtaką darė transhumanistai, tokie kaip Alvinas Toffleris (knygų „Ateities šokas“ ir „Trečioji banga“ autorius), kurio postindustrinio naujojo amžiaus koncepcijos daugeliu atžvilgių yra dabar vykdomos Didžiojo pertvarkymo darbotvarkės biblija.

1983 m. spalio 9 d. Pekine vykusioje konferencijoje Zhao sakė:

„Visi šie autoriai mano, kad Vakarų šalys XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose pasiekė aukštą industrializacijos lygį ir dabar pereina į informacinę visuomenę….. Šio amžiaus pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje arba per kelis dešimtmečius susiklostys nauja situacija, kai naujų technologijų proveržiai, kurie vyksta dabar arba įvyks netrukus, bus naudojami gamyboje ir visuomenėje. Tai lems naują socialinio produktyvumo šuolį, taigi ir atitinkamus naujus socialinio gyvenimo pokyčius. Ši tendencija verta mūsų dėmesio ir turi būti atidžiai ištirta, atsižvelgiant į mūsų faktinę padėtį, siekiant nustatyti artimiausius dešimt ar dvidešimt metų mūsų ilgalaikio planavimo…. Mums ir „Keturių modernizacijų“ ateičiai tai yra ir galimybė, ir iššūkis.“

Mūšis dėl „Keturių modernizacijų“

Zhao minėtą „Keturių modernizacijų“ politiką, 1963 m. pirmasis suformulavo didysis Kinijos valstybės kūrėjas Džou Enlai (Zhou Enlai) kaip kelių kartų planą, skirtą vadovauti Kinijos, kaip modernios ir technologiškai pažangios valstybės, iškilimui naujajame tūkstantmetyje. Zhou Enlai planas rėmėsi visapusiška ekonomine ir pramonine revoliucija, kurią skatino 1) pramonės našumo, 2) žemės ūkio našumo, 3) gynybos ir 4) mokslo ir technologijų pažangos proveržiai.

Kai 1976 m. Zhou mirė, o netrukus po jo atėjo – Mao Zedongas, darėsi vis aiškiau, kad Ketveriukės Gauja, kuri per 1966-1976 m. dešimtmetį bandė iš pagrindų perkrauti tūkstantmetę Kinijos istoriją, ilgai valdžioje neišsilaikys, ir Zhou programa vis dažniau tapdavo Kinijos ilgalaikės vystymosi strategijos varomąja jėga. Kai 1978 m. Komunistų partijai pradėjo vadovauti artimas Zhou sąjungininkas Deng Xiaopingas (po to, kai „Ketveriukės Gauja“ buvo įkalinta), buvo sušauktos LKP Centrinio komiteto konferencijos, kuriose Dengas pareiškė, kad „Keturios modernizacijos“ taps realybe:

Dengas sakė:

„Turėtume atrinkti kelis tūkstančius kvalifikuočiausių mokslo ir technikos darbuotojų ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų skirti visą dėmesį moksliniams tyrimams. Tiems, kurie turi finansinių sunkumų, reikėtų skirti pašalpas ir subsidijas… partijoje turime sukurti pagarbos žinioms ir pagarbos kvalifikuotam personalui atmosferą. Reikia pasipriešinti klaidingam požiūriui negerbti intelektualų. Visus darbus. Ar jis būtų protinis, ar fizinis, yra darbas“.

Deng Xiaoping ir Zhou Enlai 1963 m.

Dengas nusprendė marksistinę darbo sampratą pakelti nuo vien tik fizinės jėgos iki kūrybinio protinio darbo, tai buvo genialus sprendimas, nukreipęs Kiniją nauja ir dinamiška kryptimi, kuri per kelias kartas leis šiai Azijos milžinei tapti ekonomine super jėga. Vis dėlto, kai kalbama apie mokslinį kūrybiškumą ir nelinijines ateities prognozes, dažnai lieka daug erdvės diskusijoms ir interpretacijoms, kokios filosofijos ir keliai geriausiai padėtų siekti šių nelinijinių tikslų. Būtent čia įsitraukė tuo metu Vakarų pasaulį apėmusio naujojo Maltuso (Thomas Robert Malthus) atgimimo ideologai ir prasidėjo gyvybės ir mirties kova tarp atviros ir uždaros sistemos valdymo teorijų.

Kisindžerio vergų darbo vizija Kinijoje

Henrio Kisindžerio (Henry Kissinger) Kinijos atvėrimo programa, kuri buvo pradėta įgyvendinti 1971 m., pačiame kultūrinės revoliucijos įkarštyje, buvo pagrįsta ideologiniu įsipareigojimu sukurti postnacionalinę pasaulio tvarką.

Kisindžeris ir Mao 1972 m. su Džou Enlaju viduryje

Kisindžerio (ir jo kolegų iš Trišalės komisijos, perėmusių JAV politikos kontrolę kaip šiuolaikiniai vairininkai per JFK ir jo brolio lavonus) nuomone, kinai, kurie 1971 m. vis dar buvo užstrigę Pirmosios pramonės revoliucijos (žemės ūkio tautų) metuose, turėtų išlikti statiškos būklės, kaip neturtingi ir neišsilavinę darbininkai, kad galėtų tarnauti kaip pigios darbo jėgos zonos, gaminančios prekes tik eksportui į Vakarų vartotojų rinkas. Toms Vakarų vartotojų rinkoms nereikės pramonės šakų, kuriomis jos kadaise naudojosi ir kurios dabar pagal Kisindžerio programą buvo eksportuojamos, nes Vakarai pasiekė tariamas „augimo ribas“ pagal pramoninę paradigmą (kurią futuristas Alvinas Toffleris pavadino „antrąja banga“). Naujajame poindustriniame amžiuje (Tofflerio „Trečioji banga“) žmonija turėjo „evoliucionuoti“ į informacijos valdomą visuomenę.

1978 m. aprašydamas savo disertaciją, Toffleris kalbėjo apie Trečiosios bangos atsiradimą ir industrinės civilizacijos senėjimą, sakydamas

„Ši era dabar baigiasi. Pramoninė civilizacija dabar išgyvena galutinę krizę, ir atsiranda nauja, radikaliai kitokia civilizacija, kuri užims savo vietą pasaulinėje arenoje… Mes sparčiai žengiame į naują, sudėtingesnę evoliucinės raidos būseną, pagrįstą daug pažangesnėmis ir kartu tinkamesnėmis technologijomis nei visos iki šiol žinomos. Šis šuolis į naują istorijos etapą atneša naujus energijos modelius, naujus geopolitinius susitarimus, naujas socialines institucijas, naujus ryšių ir informacijos tinklus, naujas tikėjimo sistemas, simbolius ir kultūrines prielaidas… Taigi jis turi sukurti visiškai naujas politines struktūras ir procesus. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma įvykdyti technologinę, socialinę, informacinę, moralinę, seksualinę ir epistemologinę revoliuciją, nesant kartu ir politinės revoliucijos. …. Šia prasme valdžios, kokią mes žinome, t. y. atstovaujamosios valdžios, žlugimas… pirmiausia yra senėjimo pasekmė. Paprasčiau tariant, industrinio amžiaus politinė technologija nebetinka naujai civilizacijai, kuri formuojasi aplink mus. Mūsų politika yra pasenusi.“

Kisindžerio, kaip neomaltūzisto, vaidmenį žinojo visi, nes jo liūdnai pagarsėjęs 1974 m. Nacionalinio saugumo studijų memorandumas Nr. 200 (NSSM-200) jau buvo pakeitęs Amerikos užsienio politiką iš palankios vystymuisi į palankią gyventojų skaičiaus mažinimui, darant prielaidą, kad Romos klubo „Augimo ribose“ (1972 m.) naudoti kompiuteriniai modeliai, nepaisant visiško kūrybinio proto ir technologinės pažangos atmetimo, yra kažkaip pagrįsti tikrove.

Tarp svarbiausių gyventojų skaičiaus mažinimo priemonių NSSM-200 nurodė gimstamumo kontrolę ir maisto atsisakymą. Kisindžeris paklausė: „Ar JAV yra pasirengusios sutikti su maisto normavimu, kad padėtų žmonėms, kurie negali / nenori kontroliuoti gyventojų skaičiaus augimo?

Kisindžerio ataskaitoje žodžiai nebuvo renkami: „JAV ekonomikai reikės didelio ir vis didėjančio mineralinių medžiagų kiekio iš užsienio, ypač iš mažiau išsivysčiusių šalių. Dėl šios priežasties JAV yra labiau suinteresuotos tiekėjų šalių politiniu, ekonominiu ir socialiniu stabilumu. Visur, kur dėl mažesnio gimstamumo mažėjantis gyventojų skaičiaus spaudimas gali padidinti tokio stabilumo perspektyvas, gyventojų politika tampa svarbi išteklių tiekimui ir Jungtinių Valstijų ekonominiams interesams….. Nors akivaizdu, kad demografinis spaudimas nėra vienintelis su tuo susijęs veiksnys, tokio pobūdžio nusivylimai daug mažiau tikėtini lėto arba nulinio gyventojų skaičiaus augimo sąlygomis.“

Kisindžeriui, Toffleriui ir kitiems Romos klubo garbintojams netrūko pasekėjų tarp Deng Siaopingo Kinijoje besiformuojančių naujų valstybės veikėjų. Šie neomaltūzistai, kurie į žmoniją mieliau žvelgė per matematikos ir kompiuterinio modeliavimo filtrą, negaišo laiko, kad įsiskverbtų į kuo daugiau įtakingų postų Valstybės taryboje, ir bandė panaudoti Keturias modernizacijas antihumaniškiems tikslams.

Trečioji Tofflerio banga atsitrenkia į Kinijos krantus

Visos šios figūros būtų sutelktos aplink galingą Zhao Ziyang figūrą, kuri buvo jų nuolatinis gynėjas ir pagalbininkas visą aštuntąjį dešimtmetį.

Vienas iš įtakingų maltusistų, kuriam priskiriama Kinijos vieno vaiko politikos architekto ir artimo Zhao bendradarbio garbė, yra Song Jianas, raketų mokslininkas, kuris, studijuodamas Rusijoje šeštajame dešimtmetyje, mokėsi Norberto Wienerio kibernetikos teorijos. 1979 m. Suomijoje dalyvavęs 7-ajame pasauliniame Tarptautinės automatinio valdymo federacijos kongrese, Songas susipažino su Romos klubo „Augimo ribomis“. Pasak tyrinėtojo Roberto Zubrino, Songas nedelsdamas išvertė knygą į kinų kalbą, nenurodydamas originalo autorių, ir iškart pasinaudojo joje pateiktais tiesiniais modeliais, kad apskaičiuotų gyventojų skaičiaus, taršos ir išteklių praradimo tendencijas per šimtmetį, ir padarė išvadą, kad optimalus Kinijos gyventojų skaičius (dar žinomas kaip „pakeliamasis pajėgumas“) turėtų būti 650-700 mln. žmonių (beveik 300 mln. mažiau nei bendras gyventojų skaičius jo laikais). Šios Romos klubo idėjos paplito kaip ugnis ir netrukus buvo priimtos kaip Kinijos politika, dėl kurios kilo vienas didžiausių dešimtmečius trukusio kūdikių žudymo atvejų istorijoje, o gyventojų dauginimosi lygis po 40 metų net nepradėjo atsigauti (nepaisant to, kad 2016 m. buvo išmintingai panaikintas vieno vaiko limitas, o šiemet – dviejų vaikų limitas).

Kaip savo 2019 m. tyrime „Pekino futuristai“ (Futurists of Beijing) pažymėjo Kembridžo tyrėjas Julianas Gewertzas, dirbdamas Kinijos valstybinės mokslo ir technologijų komisijos vadovu, Songas glaudžiai bendravo su Zhao, siekdamas, kad Kinijos mokslo politikos mąstymas būtų susietas su Romos klubo sisteminiu mąstymu.

Kita figūra, padėjusi perteikti Alvino Tofflerio idėjas Kinijai, buvo Kinijos socialinių mokslų akademijos vyresnysis tyrėjas Dong Leshanas, kelis mėnesius keliavęs po JAV, kur susitiko su futuristu. Aprašydamas savo kelionę 1981 m., Dongas rašė: „Visi, su kuriais susitikdavau ir su kuriais diskutuodavau apie Amerikos intelektualines tendencijas, kalbėjo apie [Tofflerio] knygą „Trečioji banga“.

Dongas nedelsdamas suorganizavo „Kinijos ateities studijų draugiją“, kuri po kelių mėnesių oficialiai pakvietė Tofflerį į pirmąją kelionę į Kiniją, o Toffleris parašė Dongui prašydamas „susitikti ir duoti interviu su jūsų vadovaujančiais politiniais veikėjais ir asmenimis, atsakingais už ilgalaikį planavimą“. Sąrašo viršuje buvo Zhao Ziyangas.

1983 m. kovo mėn. kinų leidykla „Sanlien“ išvertė pirmąjį Tofflerio „Trečiosios bangos“ leidimą į kinų kalbą ir iš karto kilo skandalas, nes knygos idėjos visais atžvilgiais prieštaravo marksizmui. Tofflerio išdėstyta mistinė socialinės evoliucijos idėja buvo tik reformuota eugenika, prisidengusi transhumanizmo skraiste, kurioje teigiama, kad ne idėjos ar ketinimai, o aklos a-moralinės jėgos skatina žmonijos civilizaciją siekti aukštesnių sudėtingumo lygių. Šios aklos fatalistinės „jėgos“ neturėjo žmogiškųjų ketinimų ir neišvengiamai vedė mūsų rūšį per raidos bangas, kurioms buvo priskirta socialinė ir politinė dinamika (t. y. pirmoji banga = žemės ūkio / feodalinė / ikinacionalinė, antroji banga = pramoninė / demokratinė / nacionalinė, trečioji banga = informacinė / technokratinė-feodalinė / postnacionalinė valstybė).

Pagrindinė įžvalga, kurią šiuo laikotarpiu pateikė Toffleris ir jo pasekėjai kinai, buvo ta, kad Kinija (ir kitos neišsivysčiusios šalys) gali praleisti antrąją nešvarios industrializacijos bangą ir iš karto pereiti nuo pirmosios prie trečiosios bangos.

1983 m. Zhao teigė: „Tofflerio Trečioji banga laikosi panašaus požiūrio. Jis mano, kad šiandieninės Trečiojo pasaulio šalys gali būti nevisiškai patyrusios vystymosi „antrąją bangą“, tačiau jos gali pasukti visiškai nauju keliu ir pasiekti „trečiosios bangos“ civilizaciją“.

Viskas, ko reikėjo Kinijai, buvo „specialiosios ekonominės zonos“ pakrantėse, skirtos importuoti žaliavas ir pusfabrikačius iš užsienio, mažo darbo užmokesčio reikalaujančių žemų technologijų gamyklų grupės, kuriose tos medžiagos būtų perdirbamos į galutines prekes, kad jas būtų galima išvežti atgal į pirmojo pasaulio vartotojų rinkas užsienyje. Tokiu būdu gautus pinigus būtų galima investuoti į trečiosios bangos mokslo programas, daugiausia dėmesio skiriant genų inžinerijai, dirbtiniam intelektui ir informacinėms sistemoms, kurios buvo trys Zhao prioritetai Kinijos ateičiai. Visi svarstymai apie didelio masto plėtrą, kurią skatino dideli projektai ir konkretūs tikslai, galintys nulemti mokslo prioritetus, buvo uždrausti Zhao, Kissingerio ir Tofflerio propaguojamų laisvosios rinkos teorijų „iš apačios į viršų“ galvose.

Istorikas Maiklas Bilingtonas (Michael Billington) pažymėjo, kad 1981 m. Trišalė komisija tiesiogiai surengė konferenciją Pekine, siekdama, kad Kinija būtų prirakinta prie šio feodalinio modelio rašto:

„Deividas Rokfeleris 1981 m. gegužę pirmininkavo Pekine vykusiai tarptautinei Trišalės komisijos konferencijai. Tame susitikime Chase Manhattan banko vadovas Williamas C. Butcheris naujienų agentūrai „Xinhua“ sakė, kad Kinijos reformos bus sėkmingos tik tuo atveju, jei ji atsisakys stambios pramonės ar didžiųjų plėtros projektų ir pirmenybę teiks darbui imliai gamybai. Pasak jo, sunkioji pramonė ir infrastruktūra „reikalauja dviejų didelių dalykų – daug energijos ir daug pinigų, o nei vieno, nei kito Kinijoje nėra gausu“.

Kita Tofflerio erezija, dėl kurios 1984 m. jo knyga buvo trumpam uždrausta, buvo idėja, kad politiką reikia atskirti nuo ekonomikos. Pagal mistinę Tofflerio pasaulėžiūrą technologinės pažangos „jėga“ buvo evoliucinio pobūdžio ir galėjo būti stabdoma tik tada, kai į ją kišosi žmonės per politines programas ir moralinius sumetimus. Zhao ne vienerius metus ginčijosi su Politiniu biuru, kad ekonomika turi būti „išlaisvinta“ nuo politikos, už tai užsitraukė valstybės veikėjų, suvokusių, koks blogis skverbėsi į Kiniją, rūstybę.

Friedmanas žengia į Kiniją

Miltonas Friedmanas buvo vienas iš pirmųjų Vakarų ekonomistų, pakviestų 1979 m. keliauti ir skaityti paskaitų Kinijos elitui. Po 1988 m. kelionės po Kiniją Friedmanas aprašė savo dviejų valandų susitikimą su Zhao, sakydamas „Mes susidarėme gerą įspūdį apie šį žmogų ir jo išmintį. Jis puikiai išmano ekonomikos problemas ir yra pasiryžęs išplėsti rinkos apimtį. Jis noriai eksperimentuoja ir mokosi, įsiklauso į kitų žmonių pasiūlymus ir nuomones“.

Niekada neatmetęs fašizmo kaip būtino atlyginimų mažinimo, privatizacijos ir „už rinką“ pasisakančių reformų vykdytojo, reikalingo tam, kad gyventojai būtų priversti pripažinti laisvę, o ne socializmą (kaip matyti iš jo paramos Pinočeto Čilei), Friedmanas pabrėžė, kad Kinijos komunistų partiją reikia išlaikyti kaip absoliučią centrinę valdžią: „Tuo pat metu jis [Zhao] turi, jei įmanoma, išsaugoti aukščiausią komunistų partijos valdžią. Kad jis tai padarytų, reikia nuostabių įgūdžių“.

Šią mintį pateikiu čia ir dabar, nes vakariečiams nepaprastai svarbu suprasti, kad parama, kurią tokie sociopatai kaip Friedmanas, Sorosas ar Kissingeris kartkartėmis suteikdavo komunistų partijai, visada priklausė nuo jų įsipareigojimo, kad partiją kontroliuotų antižmogiška, prieš tautą nukreipta valstybės kunigaikštystė, sudaryta iš į Zhao panašių marionetinių technokratų. Todėl, kol tokią centralizuotą valdžią, kokią turi KKP, valdo tikri karaliai filosofai, įsipareigoję laikytis konfucianistinio „Dangaus mandato“ (dar žinomo kaip „Tian Ming“), tol Kinijos KKP yra utopinių globalistų košmaru.

George’as Sorosas ir Zhao Ziyangas

1986 m. Zhao parėmė pirmąjį iš dviejų naujų Soroso vadovaujamų analitinių centrų – „Kinijos reformų ir atsivėrimo fondą“ (Fund for the Reform and Opening Up of China), kuriam spekuliantas skyrė milijono dolerių dotaciją, o vėliau įsteigė Ekonomikos ir struktūrinių reformų institutą (IESR), kuriam vadovavo artimas Zhao patarėjas Chen Yizi. IESR glaudžiai bendradarbiavo su Nacionaliniu demokratijos fondu (dar žinomu kaip CŽV), kuris 1988 m. Kinijoje įsteigė du biurus.

Po mirties išleistoje autobiografijoje Zhao rašė, kad tuo metu jis norėjo, jog „Kinijoje būtų laisva spauda, laisvė organizuotis, nepriklausoma teismų sistema ir daugiapartinė parlamentinė demokratija“… Be to, sekdamas Glasnost ir Perestroika modeliu, pagal kurį buvo ruošiamasi sugriauti Rusijos ekonomiką postistorinėje epochoje, Zhao teigė, kad jis ragino „privatizuoti valstybines įmones, atskirti partiją ir valstybę bei vykdyti bendras rinkos ekonomikos reformas“.

1989 m. interviu Sorosas šlovino Gorbačiovo didybę, tačiau atkreipė dėmesį į vieną jo trūkumą – ekonominę nekompetenciją, sakydamas „Kinijoje, priešingai, Komunistų partijos generalinis sekretorius Zhao Ziyangas yra puikus ekonomistas, turintis puikių jaunų protų analitinį centrą“.

1988-1989 m. Sorosas, Friedmanas ir Toffleris turėjo visas priežastis vystytis ir kilti kaip ant mielių. Daugelį dešimtmečių trukęs kruopštus darbas pagaliau ėjo į pabaigą, nes Vakarų valstybės buvo iš esmės išvalytos nuo proindustrinių valstybininkų, kurie priešinosi postnacionalinės Naujosios pasaulio tvarkos idėjai. Keletas nepatogių veikėjų, tokių kaip prieš Maltusą nusiteikęs Deutschebank pirmininkas Alfredas Herrhausenas ir amerikiečių ekonomistas Lyndonas LaRouche’as, vis dar kėlė problemų, tačiau netrukus buvo rasta sprendimų, kaip juos išgyvendinti iš Kissingerio kančių. (1)

Viršvalstybinė technokratija buvo užvaldžiusi ne tik Vakarų valstybes, bet ir komunistines valstybes kitoje geležinės uždangos pusėje, kurios taip pat tirpo to paties technokratinio elito, kuriančio „naująją tvarką“, krosnyse. Berlyno siena drebėjo, o Sovietų Sąjunga buvo ant žlugimo slenksčio.

Nepaisant visos šios „sėkmės“, kažkas Azijoje priešinosi ketvirtosios pramonės revoliucijos kunigams, ir tą „kažką“ reikėjo išrauti iš pat šaknų.

Tiananmenio aikštės spalvotosios revoliucijos nesėkmė

Būtent čia CŽV Džeimsas Lillis (ambasadorius Kinijoje), Nacionalinis demokratijos fondas ir Džordžas Sorosas panaudojo visus savo išteklius, kad 1989 m. birželio 4 d. suaktyvintų spalvotąją revoliuciją, kai Tiananmenio aikštėje studentų demonstracijos prasiveržė smurtu.

Aktyviai dalyvaujant šiuolaikiniam spalvotajam revoliucionieriui Gene’ui Sharpui, kuris devynias dienas protestų metu dirbo Pekine, ir gausiai CŽV valdomai propagandai, skleidžiamai per Laisvosios Amerikos radiją Azijoje, mokant, finansuojant ir net apginkluojant smurtaujančius revoliucionierius studentų grupėse Molotovo kokteiliais ir ginklais, buvo pradėta chaoso operacija, kuri buvo bet kas, tik ne taikus protestas. Tarp CŽV priedangos grupių Kinijoje koordinuotų ir dislokuotų priemonių buvo daug žiaurių studentų anarchistų, kurių pastangomis buvo nužudyta dešimtys PLA kareivių, kurių apanglėję lavonai po 30 metų gali vis dar kelti pasibaisėjimą. Kai perversmas nepavyko, o provokatoriams nepavyko pastumti vyriausybę surengti žudynių, buvo panaudotos visos turimos pasaulinio valdymo jėgos, kad būtų sukurta iliuzija, jog įvyko žudynės, dėl kurių iki šiol kuriamas „holokaustą“ primenantis mitas.

Kai nepavyko sukelti kruvinų skerdynių ir žuvo tik 200-300 žmonių (iš kurių daugelis buvo PLA kariai), planas buvo nutrauktas, o patys radikaliausi provokatoriai, prisidėję prie Soroso operacijos, buvo išvežti į saugesnes vietas JAV ir Kanadoje pagal MI6 ir CŽV operaciją „Operation Yellowbird“. Padedami Honkongo triadų, šie anarchistai buvo slapta išgabenti iš Kinijos, kur daugelis jų gavo prabangų atlygį ir stipendijas Ivy lygos universitetuose JAV, ir taip sudarė tai, ką „Washington Post“ žurnalistas Gavinas Hewittas apibūdino kaip „demokratinio judėjimo tremtyje branduolį“.

Apie tiesą 1989 m. įvykius Tiananmenio aikštėje rašyta daug, ir bet kuris sąžiningas žmogus, vertinantis šia tema pateiktus įrodymus (pvz., čia, čia arba čia), turėtų manyti, kad byla yra baigta.

Sorosas išvalytas, o Zhou Enlai vizija atkurta

Daugeliu atžvilgių Tiananmenio aikštė Kinijai tapo savotiška palaima, nes visiems tapo matomas tikrasis Zhao, Soroso ir Maltuso pūlinio, užkrėtusio Kinijos valdžios struktūras, blogis. Zhao „didvyriškas“ vaidmuo – „liaudies žmogaus, pasipriešinusio valdžios susidorojimui su taikiais studentais“ – nepavyko taip, kaip planuota. Vietoj to, kad būtų švenčiamas kaip kovotojas už laisvę, kaip norėjo jo kontrolieriai, protestas baigėsi labai nedideliu kraujo praliejimu, o jo, kaip Kinijos uzurpatoriaus, vaidmuo buvo atskleistas.

Kinijos komunistų partija netruko nutraukti visas Soroso operacijas, uždraudė iki gyvos galvos spekuliantui atvykti į Kiniją ir pašalino Zhao iš visų vadovaujančių pareigų, o likusį laiką iki mirties 2005 m. jam buvo skirtas namų areštas. Artimas Zhao sąjungininkas Chen Yizi išvengė suėmimo tik pabėgęs į JAV, kur kartu su šimtais kitų šulų ir išdavikų ilgą laiką atliko svarbų vaidmenį Soroso aparate.

Zhao Ziyang ir su Sorosu susietas jo padėjėjas Chen Yizi kalba miniai Tiananmenio aikštėje

Šiandien Kinija tapo varomąja jėga, skatinančia pažangą ginant suverenią nacionalinę valstybę, kuri yra Didžiosios Eurazijos partnerystės ir platesnės daugiapolės tvarkos, grindžiamos JT Chartija, pamatinis akmuo. Dėl Kinijos gebėjimo ginti savo ekonominį suverenitetą, išlaikyti stiprios centrinės valdžios planavimo „iš viršaus į apačią“ galimybes, nacionalinės bankininkystės ir bankų komercinės ir investicinės veiklos atskyrimą, Kinija sugebėjo sukurti augimo sistemą, kuri prieštarauja viskam, ką Toffleris, Sorosas, Schwabas, Kissingeris ir Romos klubo ideologai laiko fiksuotu žmonijos likimu. Visiškai prieštaraudami Trečiosios bangos ideologams, propagavusiems idėją, kad Kinija gali tapti „postindustrine“ sistema, kuriai vadovaus proto neturintis dirbtinis intelektas ir genetiškai modifikuoti žmonės, o iš apačios – tik horizontali demokratija, o iš viršaus technofeodalinę sistemą valdys mokslo kunigija, BRI / Naujasis šilko kelias suteikė moralinį ir intelektualinį principą tikroms ilgalaikėms trajektorijoms, formuojančioms geriausius Kinijos jaunųjų protus. Kūrybinio proto, nuolatinės mokslo pažangos ir moralinio teisingumo principas, kuriuo remiasi Tian Ming, pavertė „Diržas ir Kelias“ tobula Zhou Enlai Keturių modernizacijų vizijos išraiška.

Nesuklyskime, uždaros kibernetikos sistemos mąstymas, kuriuo buvo grindžiamos ketvirtosios pramonės revoliucijos ir trečiosios bangos teorijos, ir atviros sistemos mąstymas, kuriuo grindžiamas Kinijos Naujasis šilko kelias, turi daug paviršinių panašumų.

Abu požiūriai į „sistemų valdymą“ susiję su stipria centralizuota valdžia, abu vadovaujasi politinės ekonomikos „moksliniu planavimu“.

Ryškūs skirtumai išryškėja tik tada, kai pažvelgiame į tokius veiksnius kaip ketinimai, moralė ir pagarba kūrybiškam protui.

Konfucijaus tradicijos, kuriomis siekiama ištraukti žmones iš skurdo, skatinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą, stiprinti žmogaus teises ir kūrybinės saviraiškos būdus, valdo Kiniją post-Soroso laikmečiu, tačiau šių veiksnių visiškai trūksta uždaroje Maltuso sistemoje, siekiančioje primesti žmonijai entropiją, matematinę pusiausvyrą ir absoliučią kontrolę.

Kai kompiuterinis modeliavimas naudojamas kaip priemonė, padedanti siekti tautos tikslų – nelinijinių mokslo ir technologijų proveržių, kurie savo ruožtu padėtų įveikti nuolat kintančias mūsų santykinio talpumo „augimo ribas“, maltusianistinė sistema siekia visą nacionalinį planavimą pajungti kompiuteriniams modeliams, diktuojantiems fiksuotas augimo ribas.

Vienoje sistemoje stabilumas laikomas pagrindiniu, o pokyčiai – antraeiliu sistemos bruožu, kitoje – kūrybingi pokyčiai laikomi pagrindiniais, o stabilumo būsenos – antraeiliu bruožu.

Xi Jinpingas šį procesą apibūdino tokiais žodžiais: „Koordinuotas vystymasis yra subalansuoto vystymosi ir nesubalansuoto vystymosi vienovė. Procesas nuo pusiausvyros iki disbalanso ir po to iki pusiausvyros atstatymo yra pagrindinis vystymosi dėsnis. Pusiausvyra yra santykinė, o disbalansas – absoliutus. Akcentuoti koordinuotą vystymąsi – tai ne siekti lygiavertiškumo, bet suteikti daugiau reikšmės lygioms galimybėms ir subalansuotam išteklių paskirstymui.“

Ankstesnėje kalboje Xi netiesiogiai pasmerkė Tofflerio Trečiosios bangos ideologiją ir dar labiau išplėtė šią koncepciją:

„Inovacijas turime laikyti pagrindine augimo varomąja jėga ir visos šios veiklos šerdimi, o žmogiškuosius išteklius – pagrindiniu šaltiniu vystymuisi remti. Turėtume skatinti inovacijas teorijoje, sistemose, moksle ir technologijose bei kultūroje ir paversti inovacijas dominuojančia tema partijos ir vyriausybės darbe bei kasdienėje visuomenės veikloje… XVI amžiuje žmonių visuomenė įžengė į precedento neturintį aktyvių inovacijų laikotarpį. Pastarųjų penkių šimtmečių mokslo naujovių pasiekimai pranoko kelių ankstesnių tūkstantmečių pasiekimų sumą… Kiekviena mokslo ir pramonės revoliucija iš esmės pakeitė pasaulio raidos perspektyvas ir modelį… Nuo antrosios pramonės revoliucijos JAV išlaikė pasaulinę hegemoniją, nes visada buvo mokslo ir pramonės pažangos lyderė ir didžiausia naudos gavėja.“

Taigi kitą kartą, kai jums kils mintis, kad Kinija yra jūsų problemų priežastis, ženkite žingsnį atgal ir paklauskite savęs, kodėl Sorošas neįleidžiamas į jų šalį, nors valdo jūsų šalį.

_____

Originalus straipsnis ČIA