Vakarai turi pripažinti realybę Ukrainoje

Originalus straipsnis ČIA: Project Syndicate, 2023 m. www.project-syndicate.org

2023 gruodžio 28d.

JAV prezidentas Joe Bidenas teigia, kad Rusija neturi „išteklių ir pajėgumų“ tęsti ilgą karą Ukrainoje. Tačiau, nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasirengęs šiam karui mesti viską ką turi, ši pozicija pelnė jam didelį visuomenės palaikymą. Tuo tarpu Ukrainos rėmėjai iš Vakarų praranda ryžtą.

Harvardo universiteto profesorius Grahamas Allisonas (Graham Allison) neseniai pareiškė, kad nors Kinija „yra ir bus aršiausia varžovė, su kuria kada nors yra tekę susidurti valdančiajai jėgai“, dabartinis šios šalies „demonizavimas“ „labiau klaidina, nei paaiškina“. Kad „sukurtų ir išlaikytų strategiją, kaip atremti Kinijos iššūkį“, – tvirtina G. Allisonas, – Jungtinės Valstijos „turi suprasti Kiniją tokią, kokia ji yra“ – nei „dešimties pėdų aukščio“, nei „ant žlugimo slenksčio“. Tačiau į posovietinę Rusiją taip atsižvelgta niekada nebuvo.

Priešingai, JAV dešimtmečius karikatūriškai vaizdavo Rusiją ir kaip piktadarę, ir kaip nebepataisomai trapią šalį. Po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos tuometinis Prezidentas Barackas Obama atmetė ją kaip „regioninę jėgą“, demonstruojančią savo silpnumą. O po praėjusiais metais įvykdytos plataus masto invazijos į Ukrainą buvo daroma akivaizdi prielaida, kad Rusija – ir Vladimiro Putino režimas – greitai žlugs po Vakarų sankcijų svoriu.

V. Putino sprendimą įsiveržti į Ukrainą paskatino iliuzija. Tačiau tai nereiškia, kad Vakarai situaciją vertino protingai. Atvirkščiai, dauguma Vakarų stebėtojų, atrodo, galėjo įsivaizduoti tik du scenarijus: V. Putinas per kelias dienas užima Kijevą ir paverčia Ukrainą Kremliaus marionete, arba Rusija greitai pralaimi, priversdama V. Putiną išvesti savo karius ir pripažinti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Tai padeda paaiškinti, kodėl, kai pradinis Rusijos puolimas įstrigo, Kijeve apsilankęs tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kaip pranešama, rekomendavo Ukrainai „tiesiog kovoti“, o ne derėtis dėl taikos susitarimo. Geriau leisti Rusijai pralaimėti – susilpninti šalies ekonomiką, išsekinti kariuomenę ir pakenkti V. Putino pozicijoms, galbūt net nepataisomai, – nei atlyginti jai už įsiveržimą.

Įsitvirtino naratyvas jog Rusija tikrai pralaimės. Jog Ukrainą visokeriopai palaikė Vakarai – su atitinkamais ginklų ir pagalbos srautais, o Rusija neturėjo pakankamai įrangos, o tai, ką ji turėjo, buvo pasenę kaip ir jos taktika. Už mūšio lauko ribų precedento neturinčios Vakarų sankcijos turėjo iššaukti griežtą atsakomąją reakciją prieš V. Putiną; rusai galėjo net šturmuoti Kremlių, kad atgautų galimybę įsigyti europietiškų rankinių ir amerikietiško greito maisto. Atrodė, kad niekas neįsivaizdavo, jog daugumos rusiškų dalykų demonizavimas ir atmetimas gali suaktyvinti rusus prieš Vakarus arba kad Rusija bus pajėgi išlaikyti ilgą karą.

Tačiau būtent taip ir atsitiko. Rusija ir toliau naudojosi savo kiekybiniu pranašumu, kartu atnaujindama savo mūšio strategiją ir didindama karinės technikos gamybą. Namuose ji sumažino sankcijų įtaką ne tik apeidama jas, bet ir užtikrindama, kad vietos subjektai, įskaitant Rusijos valstybę, įgytų nuosavybę į pasitraukiančių Vakarų įmonių veiklą Rusijoje žemiausiomis kainomis. Ir tuo tarpu ji kūrė savo karo ekonomiką

Paprastų rusų padėtis nėra bloga. Parduotuvių lentynos pripildytos, o restoranuose verda gyvenimas. Pensijos ir atlyginimai padidėjo – ne tiek daug, kiek infliacija, bet pakankamai, kad palaikytų Kremliaus remiamą pasakojimą, jog Rusija yra stipri, nepaisant visų Vakarų pastangų ją sugriauti. Toli gražu nesuvokdami, koks pavojingas šis naratyvas, Vakarų lyderiai ir toliau jį stiprina, pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) birželį, prasidėjus nesėkmingam Ukrainos kontrpuolimui, pareiškė, kad „rusai turi pajusti karčią pralaimėjimo skonį“.

Rusijoje karas vis dar nėra populiarus: 56 proc. rusų, kuriuos spalio mėn. apklausė Levados centras, išreiškė pritarimą perėjimui prie taikos derybų. Tuo pat metu tik 34 proc. respondentų nurodė, kad pritartų Rusijos kariuomenės išvedimui iš Ukrainos ir Rusijos kontroliuojamos Ukrainos teritorijos grąžinimui. Tuo tarpu V. Putino palankumo reitingas išlieka didesnis nei 80 proc. Vadinkime tai Stalingrado efektu.

Kol rusai telkiasi aplink V. Putiną, Ukrainos rėmėjai iš Vakarų, atrodo, praranda ryžtą. Praėjusį mėnesį Europos Sąjungos vadovams nepavyko prastumti 50 mlrd. eurų finansinės pagalbos Ukrainai paketo, nors ir susitarė pradėti stojimo į ES derybas. Ši nesėkmė įvyko, kai JAV Kongresas atsisakė priimti naują karinės pagalbos paketą Ukrainai šiais metais.

Dabar Prezidentas Joe Bidenas žada, kad JAV palaikys Ukrainą ne „tiek, kiek reikės“, kaip jis teigė anksčiau, bet „tiek, kiek galėsime„. Jis vis dar teigia, kad Rusija neturi „išteklių ir pajėgumų“ išlaikyti ilgą karą Ukrainoje, ir tiesa, kad sankcijos galiausiai atsilieps Rusijos ekonomikai. Tačiau V. Putinas į šį karą mes viską, ką turi, – ir greičiausiai pakeliui išlaikys nemažą liaudies paramą.

Dėl sumažėjusios užsienio pagalbos Ukrainos pozicijos mūšio lauke jau silpnėja. Ukrainos pajėgos per metus pasiekė nedaug apčiuopiamų laimėjimų. Tuo tarpu tarp prezidento Volodymyro Zelenskio ir Ukrainos kariuomenės vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno didėja nesutarimai.

Yra trys tikėtini scenarijai. Pirmasis – Vakarai vėl įsipareigoja remti Ukrainą. Tačiau politinės kliūtys – respublikonų pasipriešinimas JAV ir Vengrijos (o dabar ir Slovakijos) veto ES – yra didelės. Net jei jos bus pašalintos, Ukrainai bus sunku pašaukti pakankamai naujų karių.

Pagal antrąjį scenarijų NATO į Ukrainą įkelia savo karius. Nors V. Putinas niekada neketino įsiveržti į NATO šalį narę, Vakarų karių dislokavimą būtų galima pateisinti pasakojimu, kad Rusijos pergalė Ukrainoje paskatintų daugiau Rusijos invazijų. Kyla pavojus, kad Stalingrado efektas būtų tik sustiprintas. Rusai sukiltų ginti Tėvynės, o Europą apimtų nestabilumas.

Pagal trečiąjį scenarijų Vakarai ras būdų, kaip bendrauti su Kremliumi. Rusija toli gražu nėra nepažeidžiama, tačiau ji nėra ant žlugimo slenksčio, o V. Putino, kaip prezidento, tikriausiai laukia dar keleri metai. Net jei jis būtų nušalintas nuo valdžios, gilus rusų nepasitikėjimas Vakarais išliktų. Atsižvelgdami į tai – ir į žiaurią realybę, kad Ukraina vargu ar atgaus visą savo teritoriją – Vakarai turėtų sutelkti dėmesį į Ukrainos gynybos stiprinimą, kartu ruošdamiesi pasinaudoti bet kokia galimybe pradėti realias derybas su Kremliumi.

_______

Nina L. Chruščiova yra „New School“ tarptautinių reikalų profesorė, knygos „Putino pėdomis“ bendraautorė (kartu su Jeffrey Tayleriu): „Putino pėdsakais: Imperijos sielos paieškos vienuolikoje Rusijos laiko juostų“