Stokholmo sindromas – psichologinė reakcija, kai belaisvis pradeda artimai tapatintis su savo pagrobėjais, taip pat su jų planais ir reikalavimais.
Sindromo pavadinimas kilo nuo nepavykusio banko apiplėšimo Stokholme, Švedijoje. 1973 m. rugpjūtį banko Sveriges Kreditbank keturi darbuotojai šešias dienas buvo laikomi įkaitais banko saugykloje. Per tą laiką tarp belaisvio ir pagrobėjo užsimezgė iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas ryšys. Viena įkaitė per pokalbį telefonu su Švedijos ministru pirmininku Olofu Palme pareiškė, kad visiškai pasitiki savo pagrobėjais, bet baiminasi, kad žus per policijos surengtą pastato šturmą.
Šį sindromą tyrinėję psichologai mano, kad ryšys iš pradžių užsimezga tada, kai pagrobėjas grasina pagrobtojo gyvybei, svarsto, o paskui nusprendžia pagrobtojo nežudyti. Sulaikytojo palengvėjimas dėl to, kad buvo pašalinta mirties grėsmė, virsta dėkingumo jausmais pagrobėjui už tai, kad jis dovanojo jam gyvybę. Kaip rodo Stokholmo banko apiplėšimo atvejis, šiam ryšiui užsimegzti prireikia vos kelių dienų, o tai įrodo, kad gan greitai aukos noras išgyventi tampa svarbesnis už norą nekęsti situaciją sukėlusio asmens.
Stokholmo sindromo esmė – išlikimo instinktas. Aukos gyvena priverstinėje priklausomybėje ir retus ar nedidelius gerumo veiksmus siaubingomis sąlygomis interpretuoja kaip gerą elgesį. Jos dažnai tampa pernelyg atidžios savo pagrobėjų poreikiams ir reikalavimams, psichologiškai susiedamos pagrobėjų laimę su savo pačių laime. Iš tiesų šiam sindromui būdingas ne tik teigiamas belaisvio ir pagrobėjo ryšys, bet ir neigiamas belaisvio požiūris į tuos trugdančius pagrobėjui pasiekti savo tikslus, kurie kelia grėsmę pagrobėjo ir belaisvio santykiams.
XXI a. psichologai Stokholmo sindromą suprato ne tik kaip įkaitų, bet ir kitų grupių, įskaitant smurto šeimoje aukas, kultų narius, karo belaisvius, prostitutes ir skriaudžiamus vaikus, atstovus.