„Valstybė užima Dievo vietą… socialistinės diktatūros yra religijos, o valstybės vergovė – garbinimo forma.“ Carl Jung, „Neatrastas Aš“
Nuo totalitarizmo atsiradimo XX a. apie šią valdymo formą daug rašyta, milijonai žmonių skaitė Džordžo Orvelo (George Orwell) klasikiniame romane „1984“ pavaizduotą jos vaizdinį. Tačiau dažnai nepastebima, kad totalitarizmas yra ne tik politinė sistema, bet ir fanatiška religija, kuri plinta pasaulyje su tokiu pagreičiu, kokio nebuvo nuo XX a. vidurio. Šiame įraše nagrinėsime religinę totalitarizmo prigimtį pripažindami, kad turime pažinti savo priešą, jei norime jį nugalėti. Netrukus po to, kai pabėgo iš nacistinės Vokietijos, politologas Valdemaras Gurianas rašė štai ką:
„Po Pirmojo pasaulinio karo atsiradę totalitariniai judėjimai iš esmės yra religiniai judėjimai. Jų tikslas – ne tik pakeisti politines ir socialines institucijas, bet ir pertvarkyti žmogaus ir visuomenės prigimtį“. Waldemar Gurian, Totalitarinė valstybė
Totalitarizmas turi daug bendrų bruožų su organizuotomis religijomis. Pavyzdžiui, krikščionybė ir islamas remiasi tikėjimu būsimu aukso amžiumi, kuris prasidės su antruoju Kristaus atėjimu. Totalitarizmo judėjimai turi panašią idėją – tačiau vietoj dievo ar pranašo, kuris pakeis pasaulį, totalitariniai judėjimai remiasi tikėjimu, kad žmonija gali atkurti pasaulį ir sukurti naują aukso amžių vadovaujant visagalei ir viską kontroliuojančiai valstybei.
„. …dėl [krikščionybės] nuosmukio, – rašo Carlas Jungas, – [religinės] projekcijos iš esmės atsitraukė nuo dieviškųjų figūrų ir neišvengiamai apsigyveno žmogiškoje sferoje… [šiuolaikinis] „apsišvietęs“ intelektas negali įsivaizduoti nieko didingesnio už… tuos alavinius dievus su totalitarinėmis pretenzijomis, kurie save vadina valstybe…“ Carl Jung, Psichoterapijos praktika
Šis tikėjimas, kad centralizuota, visagalė valstybė gali radikaliai pakeisti visuomenę į gerąją pusę, yra priežastis, kodėl Hannah Arendt rašė, kad
„Totalitarizmas yra ne valdžia tradicine prasme, o judėjimas. . .“ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos
Praeities totalitariniuose judėjimuose šis aukso amžius buvo įsivaizduojamas kaip rasinio grynumo amžius arba komunistinė utopija, kurioje visiems būtų užtikrinta lygybė, efektyvumas ir gerovė. Šiandien šis totalitarinis „aukso amžius“ – tai amžius, kai žmonija egzistuoja darnoje su motina žeme, arba kraštutiniu atveju – amžius, kai žmogus susilieja su mašina ir peržengia biologinius ligų ir mirties apribojimus. Nereikia nė sakyti, kad totalitarinės utopijos niekada nepasiteisina, nes, kaip perspėjo Karlas Popperis (Karl Popper):
„Mėginimas sukurti dangų žemėje visuomet sukelia pragarą“. Karl Popper, Atvira visuomenė ir jos priešai
Vis dėlto šioms utopinėms vizijoms pavyksta sužadinti masių religinį entuziazmą, o totalitaristai šiomis vizijomis naudojasi, kad įtikintų gyventojus, jog utopinis tikslas pateisina bet kokias priemones – masinį sekimą, cenzūrą, visuotinę priespaudą, masinį įkalinimą ar net žmonių grupių naikinimą. Arba, kaip aiškina Baris Goldvoteris (Barry Goldwater):
„Tie, kurie siekia absoliučios valdžios, nors ir siekia jos tam, ką laiko gėriu, tiesiog reikalauja teisės įvesti savo dangaus žemėje versiją. Ir leiskite priminti, kad būtent jie visada sukuria pačias pragariškiausias tironijas. Absoliuti valdžia gadina, ir tie, kurie jos siekia, turi būti įtartini ir jiems reikia priešintis“. Barry Goldwater
Totalitarinėje religijoje yra išrinktieji ir yra nusidėjėliai. Išrinktieji naiviai tiki rojaus ateities galimybe ir valstybės gebėjimu būti priemone šiai transformacijai įgyvendinti. Jie yra pamaldūs, kurie be išlygų paklūsta valstybės įsakymams. Nusidėjėliai yra netikintieji. Jie yra eretikai, kurie trukdo vadinamajam „didesniam gėriui“ ir užkerta kelią istorijos žygiui į priekį. Pasitelkus lenkų filosofo Zygmunto Baumano pasiūlytą analogiją, totalitaristai mato žemę kaip sodą, kurį jie patepti puoselėti, o nusidėjėlius – kaip piktžoles, kurias reikia išnaikinti, kad totalitarinė utopija visiškai suklestėtų:
„Visos [totalitarinės] visuomenės kaip sodo vizijos apibrėžia socialinio arealo dalis kaip žmogiškąsias piktžoles. Kaip ir visos kitos piktžolės, jos turi būti atskiriamos, sulaikomos, neleidžiama joms plisti, šalinamos ir laikomos už visuomenės ribų; jei visų šių priemonių nepakanka, jos turi būti naikinamos.“ Zygmunt Bauman, Modernybė ir holokaustas
Tačiau piktžolių šalinimas yra tik viena totalitarinio religinio judėjimo dalis; likusieji piliečiai turi būti paversti totalitariniais tikraisiais tikinčiaisiais, kurie viduje sutinka gyventi griežtai paklusdami valdžiai. Nes totalitarizme nepakanka vien tik išoriškai parodyti, kad paklūstama. Kaip ir visos fanatiškos religijos, totalitariniai judėjimai siekia kontroliuoti savo pasekėjų vidines mintis. Kalbėdamas apie Musolinio fašistinę diktatūrą Italijoje, Džovanis Amendola (Giovanni Amendola) aiškino:
„Fašizmas siekė ne tiek valdyti Italiją, kiek monopolizuoti italų sąžinės kontrolę. Fašizmui nepakanka turėti valdžią: jam reikia užvaldyti visų piliečių privačią sąžinę, jis reikalauja italų „atsivertimo“. Fašizmas kelia tokius pačius reikalavimus kaip ir religija. . . Jis nežada laimės tiems, kurie neatsiverčia“. Giovanni Amendola
Siekiant šios totalitarinės religinės transformacijos, naudojami įvairūs prozelitizmo metodai. Du iš jų – demagogija ir pedagogika: pirmieji – valstybės propagandos skleidimas per meną, literatūrą, muziką, spektaklius ir festivalius, antrieji – ideologinė jaunimo indoktrinacija per privalomąjį mokymą.
„Teroro ir meilės“ strategija yra dar vienas metodas, naudojamas masėms prozelituoti į totalitarinę religiją. Piliečiai patiria terorą per nuolatinius karus, nuolatinį baimės kurstymą, melagingas vėliavas ir nuolatinę grėsmę prarasti pragyvenimo šaltinį, turtą, būti įkalintam ar mirti. Tačiau terorą keičia meilės apraiškos; rengiamos apeigos, kuriomis pagerbiama gera vadovų valia, o nuolatinė propaganda įtikinėja piliečius, kad režimas jais rūpinasi ir stengiasi apsaugoti juos nuo pasaulio pavojų. Alexandra Stein knygoje „Teroras, meilė ir smegenų plovimas:
„Kaip ir Stokholmo sindromo atveju, prievartautojas tampa tariamu saugiu prieglobsčiu – asmeniu ar subjektu, į kurį galima kreiptis pagalbos, gailestingumo, atleidimo, paguodos“. Alexandra Stein, Teroras, meilė ir smegenų plovimas
Ši teroro ir meilės kaita sukelia laisvai plūduriuojantį nerimą, sumaištį ir sukuria trauminį ryšį tarp piliečio ir valstybės – ryšį, kuris yra visų kultų pagrindas. Stein aiškina toliau:
„Smegenų plovimo procesai remiasi streso ar grėsmės sukūrimu, kai nėra kitos išeities, kaip tik [paklusti] tariamai saugiam [totalitarinio režimo ir] grupės prieglobsčiui“. Alexandra Stein, Teroras, meilė ir smegenų plovimas
Nuolatinis baimės kurstymas kartu su pažadais, kad paklusimas režimui atneš piliečiams išsigelbėjimą, sukuria tikrus tikinčiuosius, kurie padarys viską, ką įsakys režimas, net jei dėl šių įsakymų teks išsižadėti draugų ir šeimos, patirti ekonominį žlugimą, praleisti laiką kalėjime ar net nueiti į ankstyvą kapą. Vienas iš pavyzdžių: Nikolajus Vilenčikas, sovietų režimui ištikimas žmogus, buvo priverstas 17 metų praleisti sunkiųjų darbų gulaguose už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tačiau išėjęs į laisvę jis nepasmerkė stalinistinio režimo, o pareiškė:
„Mes tikėjome partija – ir neklydome!“ Aleksandras Solženicynas, Gulago archipelagas
Kituose pranešimuose pasakojama apie politinius pareigūnus ir partijos pasekėjus, kurie šaukė „Tegyvuoja Stalinas!“, kai sovietų slaptoji policija juos vedė sušaudyti. Hannah Arendt aiškino, kad totalitarizmo laikais vyksta masinis religinis atsivertimas:
„…nuostabus faktas yra tai, kad… [totalitarizmo tikintysis]… [vargu ar] suabejos [savo ištikimybe], kai pabaisa pradės graužti savo vaikus, ir net jei jis pats taps persekiojimo auka, jei bus apkaltintas ir pasmerktas, jei bus pašalintas iš partijos ir išsiųstas į priverstinių darbų ar koncentracijos stovyklą. Priešingai, viso civilizuoto pasaulio nuostabai, jis netgi gali būti pasiruošęs padėti persekioti patį save ir sutikti su mirties nuosprendžiu, jei tik nebus paliestas jo, kaip judėjimo nario, statusas.“ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos
Totalitarizmas yra religija, kuri niekada nepasiekia to, ką žada. Jis sukuria pragarą žemėje, kuriame daugybė žmonių paaukojama valstybės dievui, bet nė vienas iš jų nepatenka į naująjį nuostabų pasaulį, kuris jiems buvo pažadėtas. Kuo daugiau galios suteikiama valstybei, tuo labiau korumpuojami asmenys, valdantys valstybės aparatą, ir tuo labiau pasaulis grimzta į chaosą. Totalitarizmo reikia vengti bet kokia kaina, tačiau, deja, ši religija atgimsta moderniais laikais. Politikai ir kiti asmenys, užimantys pasaulinės valdžios postus, garsiai kalba apie savo troškimą iš naujo sukurti, perkurti ar pertvarkyti pasaulį, o iš masių tikimasi, kad jos paklus ir pamils naująją visuomenę, kuri joms primetama. Jei paklusnumas neateina savanoriškai, grėsmingai dažnai naudojama jėga.
„Jie nori būti mūsų ganytojais. Bet tam reikia, kad mes būtume avys.“ Thomas Sowell, The Vision of the Anointed
Šiais tironijos laikais kiekvienas iš mūsų susiduriame su pasirinkimu: priimti netikrus valstybės dievus ir leisti totalitarams vesti mus į tai, ką Aleksandras Solženicynas vadina „uždusintų galimybių šalimi“, arba priešintis.
„Pasirinkimas yra tik vienas: spręsti amžiaus užduotį.“ Aleksandras Solženicynas, Įspėjimas Vakarams
XX a. viduryje Carlas Jungas stebėjo, kaip totalitarizmo religija persmelkė Europą, ir jo žodžiai yra kvietimas veikti visiems, kurie mato mums gresiantį pavojų:
„Kur šiandien yra aukštesni protai, gebantys mąstyti? Jei jie apskritai egzistuoja, niekas jų neklauso: vietoj to yra visuotinis siautėjimas, visuotinis fatalizmas, nuo kurio įtikinamo poveikio individas yra bejėgis apsiginti. Ir vis dėlto dėl šio kolektyvinio reiškinio kaltas ir pats individas, nes tautos susideda iš individų. Todėl individas turi apsvarstyti, kokiomis priemonėmis jis gali pasipriešinti blogiui.“ Carl Jung, „Civilizacija pereinamuoju laikotarpiu“
Kokiomis taktikomis galime pasipriešinti šiam blogiui? Galime nustoti leisti, kad mūsų vaikams būtų indoktrinuojamos totalitarinės idėjos. Galime atstumti žmones, kurie aklai paklūsta amoraliems valstybės įsakymams, – juk ostrakizmas yra viena galingiausių socialinės įtakos priemonių. Galime šaipytis ir tyčiotis iš vadinamosios „kunigų“ klasės politikų ir biurokratų, nurodyti jų veidmainystę ir jų propagandos bei melo absurdiškumą. Galime kurti ir remti technologijas, meną, memus, vaizdo įrašus, knygas, prekes ar muziką, kurie informuoja, įkvepia ir skleidžia laisvės žinią. Arba galime padėti kurti ir dalyvauti „kontrekonomikoje“, kurią sudaro visi savanoriški mainai, vykstantys už totalitarinės valstybės kontroliuojančių akių. Paprasčiau tariant, galime stengtis gyventi kiek įmanoma laisviau, suvokdami, kad nors vieni negalime išlaisvinti pasaulio, mūsų asmeninis išsilaisvinimas sukuria bangas visuomenėje ir yra galingas pavyzdys kitiems.
Rinkdamiesi, ar padėti pasipriešinti totalitarinės religijos įsigalėjimui, turėtume suvokti, kad pasirinkimas nėra tarp paklusimo ir lengvo gyvenimo ir pasipriešinimo bei nereikalingų sunkumų. Nes paklusimas totalitarizmui yra rizikingiausias pasirinkimas, nes jis grindžiamas naivia viltimi, kad šį kartą bus kitaip, kad šį kartą valdžia nesugadins politikų ir valstybės pareigūnų, kad šį kartą totalitarinė pabaisa nesuės savo vaikų ir nesukurs žmogaus sukurto pragaro žemėje. Tačiau, kaip perspėjo Solženicynas:
„Visada egzistuoja šis klaidingas įsitikinimas: „Čia būtų kitaip, čia tokie dalykai neįmanomi“. Deja, visas XX a. blogis įmanomas visur žemėje.“ Aleksandras Solženicynas, Gulago archipelagas
_______
Originalus straipsnis ČIA