Devyniolikto amžiaus šeštajame dešimtmetyje greičiausias ar bent jau populiariausias būdas keliauti po Niujorką buvo važinėti arklių traukiamais vežimais. Geležiniais bėgiais važiuojantys arkliniai tramvajai važiavo sklandžiau nei arklių traukiami omnibusai, kuriuos jie pakeitė. (Laikraštis “ Herald“ keliones omnibusais apibūdino kaip „šiuolaikinį kankinimą“). Dešimtmečio pradžioje Niujorko gyventojai per metus surengdavo apie 35 milijonus kelionių arkliu. Iki 1870 m. šis skaičius patrigubėjo.
Standartinį arklinį vagoną, kuriame buvo dvidešimt sėdimų vietų, traukė pora arklių ir jis važiuodavo šešiolika valandų per parą. Kiekvienas arklys galėjo dirbti tik keturių valandų pamainą, todėl vienam vagonui eksploatuoti reikėjo mažiausiai aštuonių gyvulių. Papildomų arklių prireikdavo, jei maršrutas eidavo į kalną arba jei oras būdavo karštas. Arkliai taip pat buvo naudojami prekėms vežti; didėjant krovinių, atvežamų į miesto geležinkelio terminalus, kiekiui, didėjo ir arklių, reikalingų kroviniams paskirstyti vietinėmis gatvėmis, skaičius. Iki 1880 m. Niujorke gyveno mažiausiai pusantro šimto tūkstančių arklių, o greičiausiai dar daugiau. Kiekvienas arklys per dieną vidutiniškai išskirdavo dešimt kilogramų mėšlo, o tai reiškia, kad per mėnesį mieste susidarydavo mažiausiai keturiasdešimt penki tūkstančiai tonų arklių išmatų. Džordžas Voringas jaunesnysis, dirbęs miesto gatvių valymo komisaru, apibūdino Manhataną kaip smirdintį „nuo pūvančių organinių medžiagų“. Kitas stebėtojas rašė, kad gatvės buvo „tiesiog išklotos šiltu, rudu kilimu… be galo dvokiančiu“. Amžiaus pradžioje aplinkinių apygardų ūkininkai mielai mokėjo už miesto mėšlą, kurį buvo galima paversti gausiomis trąšomis, tačiau vėliau rinka buvo tokia perpildyta, kad arklidžių savininkai turėjo mokėti už jo išvežimą, todėl mėšlas dažnai kaupdavosi apleistose aikštelėse, kur veisėsi musės.
Problemų vis daugėjo, kol aštuntajame dešimtmetyje jos atrodė beveik neįveikiamos. Vienas komentatorius prognozavo, kad iki 1930 m. arklių mėšlas pasieks Manheteno trečiojo aukšto langų lygį. Niujorko bėdos nebuvo vien Niujorko bėdos. 1894 m. Londono laikraštis “ Times“ prognozavo, kad iki kito šimtmečio vidurio kiekviena miesto gatvė bus palaidota po devyniais metrais mėšlo. Buvo suprantama, kad musės platina ligas, ir atrodė, kad visuomenės sveikatos krizė neišvengiama. Kai 1898 m. įvyko pirmoji pasaulyje tarptautinė miestų planavimo konferencija, joje vyravo diskusijos apie mėšlo situaciją. Negalėdami susitarti dėl jokių sprendimų ar įsivaizduoti miestų be arklių, delegatai vos po trijų dienų nutraukė pusantros savaitės turėjusį trukti susitikimą.
Tada beveik per naktį krizė praėjo. Tai įvyko ne dėl reguliavimo ar vyriausybės politikos. Tai lėmė technologinės naujovės. Elektrifikacija ir vidaus degimo variklių tobulinimas leido rasti naujų būdų žmonėms ir prekėms pervežti. Iki 1912 m. automobilių Niujorke buvo daugiau nei arklių, o 1917 m. paskutinis arklių traukiamas tramvajus išvažiavo į paskutinį reisą. Visi nuogąstavimai dėl metropolio, užtvindyto mėšlu, buvo nepagrįsti.