Profesorius Mattiasas Desmetas pasakoja apie savo darbą, kuriame susieja praeities istorinius vadinamosios masinės formacijos (dar žinomos kaip masinė psichozė) epizodus su dabartiniais įvykiais. Rizika yra labai didelė. Jei keletas drąsių žmonių nenorės atsistoti ir pasakyti „Aš nesutinku!“, istorija rodo, kad galiausiai sulauksime visiškai totalitarinio rezultato.
Tai tamsus kelias. Jis neišvengiamai veda prie masinių aukų ir žiaurumų. Galiausiai visos totalitarinės sistemos baigiasi savo pačių sunaikinimu.
Jo pozicija yra „taip neturi būti“. Mes galime padaryti geriau. Išvenkime žiaurumų ir visiško mūsų gyvenimo būdo sunaikinimo ateityje. Deja, tie, kurie įsitraukė į masinio formavimo įvykį, nemato didesnių ar platesnių savo veiksmų pasekmių. Jie labai panašūs į užhipnotizuotą žmogų, kurio regėjimo laukas susiaurintas iki vienintelės grėsmės ar rizikos, kurią, kaip jiems buvo pasakyta, jie privalo įveikti.
Todėl visas jų dėmesys sutelkiamas į šią grėsmę. Jis sutelkiamas siaurai. Niekas kitas nesvarbu. Galiausiai jie perkelia savo pyktį ir įniršį ant to priešo, kuris šiandien yra Kovidas, ant artimesnio objekto, galbūt jų kaimyno, galbūt į neskiepytą žmogų. Galbūt imigrantus, kurie vagia jų darbo vietas, arba tuos, kurie nepakankamai rimtai žiūri į klimato kaitą.
Šiuo perkėlimu buvo nutiestas kelias, kuriuo einant galima iš naujo išvysti kai kuriuos baisiausius ir nežmoniškiausius istorijos laikotarpius. Mes vėl ten pat ir mūsų pačių sąžiningumas reikalauja, kad darytume viską, ką galime, kad toliau tuo keliu nenueitume.
Šiame epizode Matijas pasakoja, ką galima padaryti. Niekada neturime griebtis smurto. Turime būti drąsūs ir kalbėti garsiai. Turime visus užjausti. Bet labiausiai turime kalbėti garsiai.