Originalus straipsnis ČIA
1940 metais George’as Orwellas rašė:
„Beveik neabejotinai žengiame į totalitarinių diktatūrų amžių, kuriame minties laisvė iš pradžių bus mirtina nuodėmė, o vėliau – beprasmė abstrakcija. Autonomiškas individas bus išstumtas iš gyvenimo.“
George’as Orwellas, „Banginio viduje”
George’o Orwello distopinis romanas „1984 m.“ yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau daugelis jame aprašytų dalykų atspindi daugelio praeities ir dabarties tautų politinę tikrovę.
„…bent trys ketvirtadaliai to, ką pasakoja Orwellas, yra ne negatyvi utopija, o istorija.“
Umberto Eco
Lawrence’as Durrellas, kalbėdamas apie laiką, praleistą komunistų valdomame Belgrade, rašė: „1984 m.“ komunistinėje šalyje – tai tikra patirtis, nes ją matai aplink save“.
Šiame straipsnyje nagrinėsime kai kuriuos XX a. totalitarinių sistemų ir Orwello 1984 m. panašumus, ir, kaip paaiškės, daugelis šių totalitarizmo bruožų vėl atsikartoja šiuolaikiniame pasaulyje. Šis tyrimas bus atliekamas pripažįstant, kad totalitarizmas remiasi masių parama, todėl šiuolaikinėms visuomenėms labai reikia, kad daugiau žmonių atsisakytų remti šią brutalią valdymo formą. Netrukus po to, kai buvo išleistas „1984 m.“, Orwellas aiškino:
„Šios pavojingos košmariškos situacijos moralas yra paprastas. Neleiskite, kad taip atsitiktų. Tai priklauso nuo jūsų.“
George’as Orwellas
Totalitarizmas – tai politinė sistema, kurioje centralizuotas valstybės aparatas bando kontroliuoti beveik visus gyvenimo aspektus. Italijos diktatorius Musolinis (Mussolini) trumpai pasakė: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės ribų, nieko prieš valstybę“.
Nors totalitarizmas gali atsirasti prisidengus įvairiomis politinėmis ideologijomis, XX amžiuje ideologinę atramą šiam valdymo tipui suteikė komunizmas ir fašizmas. Komunizmas ir fašizmas dažnai laikomi priešingomis politinio spektro pusėmis, tačiau XX amžiuje abi šios sistemos pasižymėjo totalitarinės, viską kontroliuojančios valstybės bruožais. Abi jos naudojo jėgą ir propagandą, kad pasiektų valdžią, užgniaužtų ekonomines ir pilietines laisves, užgniaužtų kultūrą, vykdytų masinį stebėjimą ir terorizuotų piliečius psichologiniu karu, o galiausiai – masiniu įkalinimu ir masinėmis žudynėmis. Kalbėdamas apie Stalino komunistinę Rusiją ir Hitlerio nacistinę Vokietiją, Orwellas aiškino:
„Abu režimai, pradėję nuo priešingų pusių, sparčiai evoliucionuoja link tos pačios sistemos – oligarchinio kolektyvizmo.“
George’as Orwellas
XX a. komunistinėse ir fašistinėse politinėse sistemose, taip pat ir romane „1984 m.“, totalitarinis režimas griežtai kontroliavo gyventojus naudodamas sukurtą baimę.
„Totalitariniai lyderiai, tiek dešinieji, tiek kairieji, geriau nei bet kas kitas žino, kaip pasinaudoti… baime… Jie klesti dėl chaoso ir sumišimo… Baimės strategija yra viena vertingiausių jų taktikų.“
Joost Meerloo, „Protų prievartavimas“.
Nuolatinis visų piliečių sekimas buvo dar vienas „1984 m.“ totalitarinio režimo arsenalo įrankis. Stebėjimas ne tik leido veiksmingiau kontroliuoti piliečius, bet ir sukėlė paranoją, dėl kurios mažėjo tikimybė, kad kuris nors pilietis išdrįs nesilaikyti nustatytos tvarkos. Tokio sekimo pirmiausia buvo siekiama pasitelkiant teleekranų technologiją, kuri buvo įrengta kiekvieno namuose ir gatvėse, ir, kaip aiškino Orwellas:
„Teleekranas priiminėjo ir transliavo vienu metu… Žinoma, nebuvo jokio būdo sužinoti, ar esi stebimas bet kuriuo metu… Netgi buvo galima įsivaizduoti, kad jie visą laiką stebėjo visus. Tačiau bet kokiu atveju jie galėjo prijungti jūsų laidą, kada panorėję. Reikėjo gyventi – gyventi iš įpročio, kuris tapo instinktu, – manant, kad kiekvienas tavo garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys, išskyrus tamsoje, bus atidžiai stebimas.“
George’as Orwellas, 1984 m.
Antra, masinį piliečių stebėjimą vykdė patys „1984 m.“ piliečiai. Kiekvienas žmogus stebėjo visus kitus, o kiekvienas savo ruožtu buvo stebimas visų kitų. Apie nekalčiausią išraišką, nekaltą pasisakymą ar subtilų nepritarimo žvilgsnį, kai teleekrane pasirodydavo Didysis brolis, buvo pranešama minčių policijai ir laikoma „minčių nusikaltimu“ arba „veido nusikaltimu“ – kaip įrodymas, kad žmogus yra nelojalus ir turi ką slėpti.
„Mums nepakenčiama, kad bet kur pasaulyje egzistuotų klaidinga mintis, kad ir kokia slapta ir bejėgė ji būtų“, – Orwello personažas O’Brajenas aiškina.
George’as Orwellas, 1984 m.
Aleksandras Solženicynas pastebėjo, kad stalinistinėje Rusijoje niekada negalėjai būti tikras, ar kaimynai, draugai, bendradarbiai, paštininkas, o kai kuriais atvejais net ir tavo paties šeima nepraneš slaptajai policijai apie paslydimą, Stalino ar komunizmo kritiką. Jei apie tai būdavo pranešama, likimas paprastai būdavo nulemtas: policija vidury nakties pasibelsdavo į duris ir netrukus po to būdavo skiriama standartinė „dešimties“ bausmė, t. y. 10 metų vergų darbo gulago lageriuose. Tokia priežiūros forma sukūrė socialines sąlygas, kai dauguma piliečių veidmainiavimą ir melą priėmė kaip gyvenimo būdą, arba, kaip Solženicynas aiškina knygoje „Gulago archipelagas“:
„Nuolatinis melas tampa vienintele saugia egzistencijos forma….Kiekvieną liežuvio virptelėjimą gali kas nors išgirsti, kiekvieną veido išraišką gali kas nors pastebėti. Todėl kiekvienas žodis, jei jis ir neturi būti tiesioginis melas, vis dėlto privalo neprieštarauti bendram, visuotiniam melui. Egzistuoja paruoštų frazių, etikečių, paruoštų melų rinkinys.“
Aleksandras Solženicynas, Gulago archipelagas
Totalitarizmo sąlygomis vyrauja ne tik visuotinė baimės būsena, bet ir visuotinė piliečių sumaištis ir psichinė dezorientacija. Joost Meerloo paaiškino:
„Daugelis totalitarizmo aukų man yra sakiusios, kad labiausiai jas sukrėtė… logikos praradimo jausmas, sumaišties būsena, į kurią jos pateko – būsena, kai niekas neturėjo jokios galios… jos paprasčiausiai nežinojo, kas yra kas.“
Joost Meerloo, „Proto išprievartavimas“
„1984 m.“ visuotinę psichinę dezorientaciją skatino istorijos klastojimas ir objektyvios tiesos sąvokos paneigimas. Istoriją klastojusi institucija buvo Tiesos ministerija.
„Viskas skendėjo migloje. Praeitis buvo ištrinta, ištrynimas pamirštas, melas tapo tiesa.“
George’as Orwellas, 1984 m.
Viena iš priežasčių, kodėl totalitariniai režimai bando pakeisti istoriją, yra ta, kad visuomenė netenka jokių praeities atskaitos taškų ar palyginimo standartų, kurie galėtų priminti piliečiams, kad gyvenimas praeityje buvo daug geresnis nei sterilioje ir slegiančioje dabartyje.
„Ne vėliau kaip po dvidešimties metų… į didžiulį ir paprastą klausimą „Ar gyvenimas prieš revoliuciją buvo geresnis nei dabar?“ nebebus galima atsakyti visiems laikams.“
George’as Orwellas, 1984 m.
Tačiau kita priežastis, dėl kurios totalitaristai klastoja istoriją, yra siekis užtikrinti, kad neliktų istorinių šaknų, prie kurių pilietis galėtų prisišlieti ir rasti tiesą, atramą ir stiprybę. Totalitarizme negali būti jokios istorinės informacijos, prieštaraujančios viešpataujančiai politinei ideologijai ar keliančios abejonių, taip pat jokios institucijos, pavyzdžiui, religijos, kuri suteiktų individui prieglobstį nuo valstybės įtakos. Tam, kad totalitarinis režimas galėtų priversti piliečius susitaikyti su tariamu bato įspaudimu į veidą, jis turi kontroliuoti praeitį, todėl, kaip rašė Orwellas 1984 m:
„Kiekvienas įrašas buvo sunaikintas arba suklastotas, kiekviena knyga buvo perrašyta, kiekvienas paveikslas perpieštas, kiekviena statula, gatvė ir pastatas pervadinti, kiekviena data pakeista. Ir šis procesas tęsiasi diena iš dienos, minutė po minutės. Istorija sustojo. Neegzistuoja niekas, išskyrus nesibaigiančią dabartį, kurioje partija visada teisi.“
George’as Orwellas, 1984 m.
Kartu su praeities naikinimu ar klastojimu, naikinant tikėjimą objektyvia tiesa, toliau ugdomas visuotinis psichinis sutrikimas. Tai daroma vykdant psichologinio karo programą. Nuolatinė ir sąmoningai klaidinanti propaganda, prieštaringi pranešimai ir akivaizdus melas „oficialiose ataskaitose“ ir per žiniasklaidą skleidžiami bet kuriuo paros metu. Tai, kas sakoma šiandien, neturi jokios įtakos tam, kas gali būti sakoma rytoj, nes, kaip aiškino Orvelas:
„…totalitarinė valstybė… nustato neginčijamas dogmas ir kasdien jas keičia. Jai reikia dogmų, nes jai reikia absoliutaus pavaldinių paklusnumo, tačiau ji negali išvengti pokyčių, kuriuos diktuoja galios politikos poreikiai.“
George’as Orwellas, Literatūra ir totalitarizmas
Pavyzdžiui, 1984 m. Daugybės ministerija išplatino pranešimą, kad šokolado racionas didinamas iki dvidešimties gramų per savaitę. Orwellas rašo:
„Ir tik vakar, – pagalvojo Vinstonas, – buvo paskelbta, kad maisto davinys bus sumažintas iki dvidešimties gramų per savaitę. Ar įmanoma, kad [piliečiai] galėtų tai nuryti jau po dvidešimt keturių valandų? Taip, jie tai nurijo… Taigi, ar tik jis vienas turėjo atmintį?“
George’as Orwellas, 1984 m.
Be to, totalitarinės ideologijos pagrindą sudaro prieštaravimai, veidmainystė ir melas. Totalitarinė sistema individo pavergimą pateikia kaip jo išlaisvinimą; informacijos cenzūravimas vadinamas tiesos apsauga; kultūros ar ekonomikos naikinimas vadinamas jos plėtra; karinė kitų šalių okupacija vadinama laisvės ir taikos puoselėjimu. „1984 m.“ Taikos ministerija kurstė karus, Tiesos ministerija gamino propagandą, o gausos ministerija kūrė nepriteklių. Ant milžiniškos piramidės formos Tiesos ministerijos konstrukcijos kabojo užrašas:
„KARAS YRA TAIKA. LAISVĖ YRA VERGIJA. NEŽINOJIMAS YRA JĖGA.“
„Oficialiojoje ideologijoje gausu prieštaravimų net ir tais atvejais, kai tam nėra jokios praktinės priežasties… Šie prieštaravimai nėra atsitiktiniai.“
George’as Orwellas, 1984 m.
Šios visa apimančios psichologinio karo programos tikslas – suklaidinti vidutinio piliečio protą. Nes kai pilietis yra bombarduojamas prieštaravimais ir melu ir gyvena tame, ką Orwellas pavadino „kintančiu fantasmagoriniu pasauliu, kuriame juoda rytoj gali būti balta, o vakarykštis oras gali būti pakeistas dekretu“, jis galiausiai nustoja žinoti, ką galvoti ir net kaip galvoti. Skirtumas tarp „aukštyn“ ir „žemyn“, fakto ir fikcijos, tiesos ir melo ne tik nublanksta, bet ir praranda reikšmę. Tikėjimas objektyvia tiesa išnyksta, o vidutinis pilietis tampa visiškai priklausomas nuo autoritetingų asmenų, kurie jį maitina idėjomis, todėl jis pasirengęs pritarti melui ir tikėti pačiais absurdiškiausiais dalykais, jei tik politinės klasės atstovai mano, kad tai tiesa.
Sovietų pareigūnas Gyorgy Pyatakov aiškino, kad „tikras bolševikas“:
„…būtų pasirengęs patikėti, kad juoda yra balta, o balta – juoda, jei to reikalautų partija… jo viduje neliko dalelės, kuri nebūtų vieninga su partija ir jai nepriklausytų.“
Gyorgy Pyatakov
Filosofas Leszekas Kolakowskis, už komunizmo ir marksizmo kritiką ištremtas iš Lenkijos, esė „Totalitarizmas ir melas“ rašė:
„Totalitariniai režimai to nuolat siekia. Žmonės, kurių atmintis – asmeninė ar kolektyvinė – buvo nacionalizuota, tapo valstybinė ir visiškai plastiška, visiškai kontroliuojama, yra visiškai priklausomi nuo savo valdovų malonės; iš jų atimta tapatybė; jie bejėgiai ir nepajėgūs suabejoti niekuo, kuo jiems liepiama tikėti. Jie niekada nesukyla, nemąsto, nekuria, jie paversti negyvais daiktais.“
Leszekas Kolakowskas, Totalitarizmas ir melas
„1984 m.“ pagrindinis veikėjas Vinstonas didžiąją knygos dalį sugeba psichologiškai atsidurti už partijos ir jos vadovo Didžiojo brolio ribų, nors aplink jį tvyro visuotinė baimė ir psichinė dezorientacija. „Šalin Didįjį brolį“, – rašo jis savo dienoraštyje knygos pradžioje. Tačiau po to, kai jį suima minčių policija ir „perauklėja“, Vinstonas atsisako savo proto ir sąžinės ir pradeda pritarti melui. Jis prisijungia prie totalitarinio kulto ir tampa dar viena plyta visagalės valstybės sienoje. Kalbėdamas apie Vinstoną, Orwellas rašo:
„Jis nebegalėjo daugiau kovoti prieš partiją. Be to, partija buvo teisi… Reikėjo tik išmokti mąstyti taip, kaip mąsto jie… Pieštukas [Vinstono] pirštuose buvo storas ir nepatogus. Jis ėmė užrašinėti į galvą šovusias mintis. Pirmiausia rašė didelėmis gremėzdiškomis didžiosiomis raidėmis: LAISVĖ YRA VERGIJA. Paskui beveik be perstojo parašė po ja: Kova buvo baigta. Jis laimėjo pergalę prieš save. Jis mylėjo Didįjį brolį.“
Džordžas Orvelas, 1984 m.
Kai kas šią pabaigą laiko Orwello pesimizmo ženklu, rodančiu, kad žmonija pasmerkta totalitarinei ateičiai. Tačiau Orwellas šią knygą rašė ne tam, kad nusimintų ar skatintų fatalistinę apatiją, o tam, kad įspėtų ir paskatintų kuo daugiau žmonių veikti. Juk Orwellas kaip niekas kitas suprato, kad kovoje tarp totalitarizmo ir laisvės niekas negali sau leisti stovėti nuošalyje. Kiekvieno iš mūsų likimas kabo ant plauko.
„Neleiskite, kad taip nutiktų. Tai priklauso nuo tavęs.“
George’as Orwellas