Įdėjus į žemę vyšnios sėklą, naivu tikėtis išaugsiančio kaštono…
Herman Kahn
Hermanas Kahnas gimė 1922 m. vasario 15 d. Bayonne, Naujajame Džersyje, Yettos ir Abraomo Kahnų šeimoje. Jis augo Bronkse, buvo auklėjamas žydiškai, bet vėliau tapo ateistinių pažiūrų. Šeštajame dešimtmetyje Hadsono institute Kahnas rašė įvairias ataskaitas apie branduolinio atgrasymo koncepciją ir praktiškumą, kurios vėliau tapo oficialia karine politika. Jis taip pat rengdavo ataskaitas oficialiems klausymams, pavyzdžiui, Radiacijos pakomitečiui. Būtent pirmykštėje pirmųjų Šaltojo karo metų isterijoje Kahnui būtų suteikta intelektualinė, o kai kas gali sakyti ir etinė bei moralinė erdvė „mąstyti neįsivaizduojamai“. Kahnas taikė žaidimų teoriją – matematinių modelių apie strateginę racionalių veikėjų sąveiką studiją – karo žaidimams, kurių metu būtų galima žaisti galimus termobranduolinio karo scenarijus ir pasekmes.
1960 m. Kahnas išleido knygą „Karo ir atgrasymo prigimtis ir galimybės“ (The Nature and Feasibility of War and Deterrence), kurioje nagrinėjo termobranduolinio karo riziką ir tolesnį poveikį. RAND Corporation apibendrina Kahno darbe aptartas atgrasymo priemonių rūšis: atgrasymas nuo tiesioginio puolimo, strateginių grasinimų naudojimas siekiant atgrasyti priešą nuo labai provokuojančių veiksmų, išskyrus tiesioginį puolimą prieš Jungtines Valstijas, ir, galiausiai, veiksmai, nuo kurių atgrasoma dėl to, kad potencialus agresorius bijo, jog gynėjas ar kiti asmenys imsis ribotų karinių ar nekarinių veiksmų, kad agresija taptų nepelninga.
Kitais metais Prinstono universiteto leidykla pirmą kartą išleido Hermano Kahno fundamentalų veikalą „Apie termobranduolinį karą„. Ši knyga turės didžiulę įtaką artimai ir tolimai pasaulio politikos ateičiai ir paskatins Amerikos politikus kurti užsienio politiką, specialiai skirtą kovoti su galimu blogiausiu termobranduolinio karo scenarijumi. Išleidus siaubingą Kahno veikalą, Izraelio ir Amerikos sociologas ir „komunitaras“ Amitajus Etzioni (Amitai Etzioni) pasakė: „Kahnas branduolinių ginklų srityje padarė tai, ką laisvos meilės šalininkai padarė sekso srityje: jis atvirai kalba apie veiksmus, apie kuriuos kiti šnabždasi už uždarų durų“.
Sudėtingos Kahno teorijos dažnai buvo klaidingai perfrazuojamos, nes daugumos jo darbų neįmanoma apibendrinti vienu ar dviem sakiniais, ir tai būdinga jo idėjoms apie termobranduolinį karą. Kahno tyrėjų grupė nagrinėjo daugybę skirtingų scenarijų, nuolat besikeičiantį, dinamišką, daugiapolį pasaulį su daugybe nežinomųjų.
Knyga apie termobranduolinį karą iš karto padarė ilgalaikį poveikį ne tik geopolitikai, bet ir kultūrai, kurį per kelerius metus išreiškė labai garsus filmas. 1964 m. pasirodė Stanley Kubricko klasika tapęs filmas „Daktaras Strangelovė“ (Dr. Strangelove), ir nuo pat jo pasirodymo ir iki šiol Kahanas vadinamas tikruoju daktaru Strangelovu. Paklaustas apie tokį palyginimą, Kahnas „Newsweek“ sakė: „Kubrikas yra mano draugas. Jis man sakė, kad daktaras Strangelove’as turėjau būti ne aš“. Tačiau kiti atkreipdavo dėmesį į daugybę panašumų tarp klasikinio Stenlio Kubriko personažo ir tikrojo Hermano Kahno.
Užsienio santykių tarybai 1966 m. liepą parašytoje esė „Mūsų alternatyvos Europoje“ Kahnas teigia:
„Dabartinė JAV politika paprastai buvo nukreipta į politinę ir ekonominę bei karinę Vakarų Europos integraciją ar suvienijimą kaip Europos saugumo priemonę. Kai kas suvienijimą laikė žingsniu link visų Vakarų ar net viso pasaulio politinės vienybės. Taigi tam tikros kvalifikuotesnės Europos ir Europos su Amerika integracijos ar federacijos formos pasiekimas taip pat buvo laikomas savaime pageidautinu tikslu, ypač dėl to, kad nacionalinis susipriešinimas Europoje buvo laikomas iš esmės griaunančia šiuolaikinės istorijos jėga; todėl jo nuslopinimas arba suderinimas platesnėje politinėje sistemoje yra būtinas būsimam pasaulio stabilumui.“
Šis teiginys rodo, kad pageidaujamas būsimų Europos ir Amerikos santykių sprendimas būtų Europos Sąjungos sukūrimas. Dar priimtinesnė Kahnui buvo idėja sukurti vieningą Amerikos ir Europos supervalstybę.
1967 m. Hermanas Kahnas parašys vieną svarbiausių XX a. futuristinių veikalų „2000-ieji metai„: A Framework for Speculation on the Next Thirty-Three Years“ („Spekuliacijų apie ateinančius trisdešimt trejus metus sistema“). Šioje knygoje, kurios bendraautorius buvo Anthony J. Wieneris, H. Kahnas ir kompanija numatė, kokioje technologinėje padėtyje būsime tūkstantmečio pabaigoje. Tačiau netrukus po Kahno knygos „2000-ieji metai“ buvo išleistas kitas dokumentas, kuris buvo parašytas tuo pačiu metu. Šis dokumentas vadinosi „Švietimo politikos tyrimų programos pagalbinis bandomasis tyrimas“ (Ancillary Pilot Study for the Educational Policy Research Program): Baigiamojoje ataskaitoje buvo numatyta, kaip sukurti tokią ateities visuomenę, kokią numatė Kahnas savo darbe „2000-ieji metai“.
Dokumento skyriuje „Specialūs sprendimų priėmėjų švietimo poreikiai“ rašoma:
„Švietimo ir mokslo ministrai, kurie priima sprendimus, turi specialių švietimo poreikių: „Reikėtų labai rimtai apsvarstyti, ar pageidautina, kad sprendimus priimantys asmenys būtų aiškiai išsilavinę, kad jie iš esmės galėtų geriau planuoti tautos likimą arba įgyvendinti planus, suformuluotus demokratiškesnio proceso metu. Vienas iš šios procedūros aspektų būtų bendrų sąvokų, bendros kalbos, bendrų analogijų, bendrų nuorodų…“ Toliau tame pačiame skyriuje jis teigia, kad: „Visuotinis pakartotinis mokymas Europos humanistinės tradicijos dvasia – bent jau jos visapusiškai vadovaujančiai grupei – galėtų būti naudingas daugeliu atžvilgių“.
Išnagrinėjus anksčiau minėtą retoriką ir iššifravus, ką ji reiškia, matyti, kad šiame dokumente Hermanas Kahnas siūlo pakirsti demokratiją ugdant tik tam tikrą visuomenės grupę kaip potencialius lyderius, o tie iš anksto atrinkti keli, kurie rengiami valdžiai, galėtų nustatyti, kokios turėtų būti mūsų, kaip visuomenės, bendros vertybės. Galbūt Hermanas Kahnas pritartų Pasaulio ekonomikos forumo „Jaunųjų pasaulio lyderių“ programai, kuri yra būtent jo pirminio pasiūlymo išraiška.
1968 m. žurnalistas Hermano Kahno paklausė, ką jie veikia Hadsono institute. Jis atsakė: „Mes laikomės Dievo požiūrio. Prezidento požiūrio. Didelis. Iš oro. Visuotinis. Galaktinis. Eterinis. Erdvinis. Bendras. Megalomanija yra standartinis profesinis pavojus.“ Pranešama, kad po to Hermanas Kahnas pakilo nuo kėdės, parodė pirštu į dangų ir staiga sušuko: „Megalomanija, priartink!“
1970 m. Kahnas kartu su Galbraithu išvyko į Europą, kad padėtų Klausui Schwabui įdarbinti darbuotojus į pirmąjį Europos vadybos simpoziumą. 1971 m. Kahnas sėdėjo scenos centre ir stebėjo Johno Kennetho Galbraitho pagrindinę kalbą istorinėje pirmojoje politikos formavimo organizacijos, kuri ilgainiui tapo Pasaulio ekonomikos forumu, sesijoje.
1972 m. Romos klubas paskelbė knygą „Augimo ribos“, kurioje įspėjo, kad iki 2000 m. pasaulio gyventojų poreikiai viršys turimus išteklius. Kahnas didžiąją paskutinio dešimtmečio dalį praleido prieštaraudamas šiai idėjai. 1976 m. Kahnas paskelbs optimistiškesnį požiūrį į ateitį „Ateinantys 200 metų„, kuriame teigė, kad kapitalizmo, mokslo, technologijų, žmogaus proto ir savidisciplinos galimybės yra beribės. Knygoje „Kiti 200 metų“ taip pat būtų atmesta žalinga maltusizmo ideologija, prognozuojant, kad planetos ištekliai nenustato jokių ekonominio augimo ribų, o žmonės „sukurs tokias visuomenes visur Saulės sistemoje, o galbūt ir žvaigždėse“.