Izraelis įsitikinęs, kad didesnis smurtas galutinai užgniauš palestiniečių siekius, tačiau jis klysta.
„Hamas“ ir kitų palestiniečių pasipriešinimo organizacijų beatodairiškai šaudomi izraeliečiai, grobiami civiliai gyventojai, į Izraelį paleidžiamos raketos, bepiločiai lėktuvai atakuoja įvairius taikinius – nuo tankų iki automatinių kulkosvaidžių – tai gerai pažįstama okupanto Izraelio kalba. Šia krauju persmelkta smurto kalba Izraelis kalba palestiniečiams nuo tada, kai sionistų milicija užgrobė daugiau kaip 78 % istorinės Palestinos, sunaikino apie 530 palestiniečių kaimų ir miestų ir per daugiau kaip 70 žudynių nužudė apie 15 000 palestiniečių. Apie 750 000 palestiniečių 1947-1949 m. buvo etniškai išvalyti, kad 1948 m. būtų sukurta Izraelio valstybė.
Izraelio atsakas į šiuos ginkluotus įsiveržimus bus genocidinis Gazos ruožo puolimas. Izraelis nužudys dešimtis palestiniečių už kiekvieną nužudytą izraelietį. Nuo šeštadienio ryto, kai buvo pradėta operacija „Al Aksos potvynis“, kurios metu žuvo 700 izraeliečių, per Izraelio oro antpuolius jau žuvo šimtai palestiniečių.
Ministras Pirmininkas Benjaminas Netanyahu sekmadienį perspėjo Gazos ruože esančius palestiniečius „tučtuojau pasitraukti“, nes Izraelis ketina „visas „Hamas“ slėptuves paversti griuvėsiais“.
Kuo daugiau prievartos kolonizatorius naudoja, kad pavergtų okupuotąjį, tuo labiau jis pats virsta pabaisa.
Tačiau kur turėtų eiti Gazos ruožo palestiniečiai? Izraelis ir Egiptas blokuoja sausumos sienas. Izraelis kontroliuoja oro ir jūrų kelius, kuriais išvykti neįmanoma.
Kolektyvinis kerštas nekaltiems žmonėms yra gerai pažįstama taktika, kurią taiko kolonijiniai valdovai. Ją naudojome prieš Amerikos indėnus, vėliau Filipinuose ir Vietname. Vokiečiai ją naudojo prieš hererus ir namaqua Namibijoje. Britai – Kenijoje ir Malajuose. Naciai jį naudojo Sovietų Sąjungoje, Rytų ir Vidurio Europoje. Izraelis vadovaujasi tuo pačiu vadovėliu. Mirtis už mirtį. Žiaurumas už žiaurumą. Tačiau šį makabrišką šokį visada pradeda okupantas, kuris lavonų krūvas keičia dar didesnėmis lavonų krūvomis.
Tai nereiškia, kad noriu apginti kurios nors pusės karo nusikaltimus. Tai nereiškia, kad džiaugiamės išpuoliais. Izraelio okupuotose teritorijose, kur septynerius metus nušviečiau konfliktą, mačiau pakankamai smurto, kad smurtas man kelia pasibjaurėjimą. Tačiau tai yra gerai pažįstamas visų kolonistų kolonijinių projektų baigtis. Smurtu diegiami ir palaikomi režimai gimdo smurtą. Haičio išsivadavimo karas. Mau Mau karas Kenijoje. Afrikos nacionalinis kongresas Pietų Afrikoje. Šie sukilimai ne visada būna sėkmingi, tačiau jie vyksta pagal gerai žinomus modelius. Palestiniečiai, kaip ir visi kolonizuoti žmonės, pagal tarptautinę teisę turi teisę į ginkluotą pasipriešinimą.
Izraelis niekada nebuvo suinteresuotas teisingu susitarimu su palestiniečiais. Jis sukūrė apartheido valstybę ir, vykdydamas lėto etninio valymo kampaniją, nuolat užgrobia vis didesnius palestiniečių žemės plotus. 2007 m. jis pavertė Gazą didžiausiu pasaulyje kalėjimu po atviru dangumi.
Ko tikisi Izraelis ar pasaulio bendruomenė? Kaip galima 16 metų įkalinti 2,3 mln. žmonių Gazoje, iš kurių pusė yra bedarbiai, vienoje tankiausiai apgyvendintų vietų planetoje; sumažinti gyventojų, iš kurių pusė yra vaikai, gyvenimą iki pragyvenimo lygio; atimti iš jų pagrindines medicinos priemones, maistą, vandenį ir elektrą; naudoti atakos lėktuvus, artileriją, mechanizuotus dalinius, raketas, jūrų ginklus ir pėstininkų dalinius atsitiktinėms neginkluotų civilių gyventojų žudynėms ir nesitikėti smurtinio atsako? Izraelis šiuo metu vykdo Gazos ruožo oro atakų bangas, ruošiasi antžeminei invazijai ir nutraukė Gazos ruožo elektros energijos tiekimą, kuris paprastai veikia tik dvi-keturias valandas per dieną.
Daugelis į Izraelį infiltravusių pasipriešinimo kovotojų neabejotinai žinojo, kad bus nužudyti. Tačiau, kaip ir kitų išsivadavimo karų pasipriešinimo kovotojai, jie nusprendė, kad jei negalės pasirinkti, kaip gyventi, pasirinks, kaip mirti.
Buvau artimas Alinos Margolis-Edelman, kuri Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo ginkluotame pasipriešinime Varšuvos geto sukilime, draugas. Jos vyras Marekas Edelmanas buvo sukilimo vado pavaduotojas ir vienintelis lyderis, išgyvenęs karą. Naciai į Varšuvos getą uždarė 400 000 Lenkijos žydų. Įkalinti žydai tūkstančiais mirė nuo bado, ligų ir beatodairiško smurto. Kai naciai pradėjo vežti likusius žydus į naikinimo stovyklas, pasipriešinimo kovotojai davė atkirtį. Nė vienas nesitikėjo išgyventi.
Po karo Edelmanas pasmerkė sionizmą kaip rasistinę ideologiją, naudojamą pateisinti palestiniečių žemės vagystę. Jis stojo palestiniečių pusėn, rėmė jų ginkluotą pasipriešinimą ir dažnai susitikdavo su palestiniečių lyderiais. Jis griežtai pasisakė prieš tai, kad Izraelis pasisavina Holokaustą, siekdamas pateisinti palestiniečių tautos represijas. Nors Izraelis mėgavosi geto sukilimo mitologija, vienintelį išlikusį gyvą sukilimo lyderį, atsisakiusį palikti Lenkiją, jis laikė pariju. Edelmanas suprato, kad Holokausto ir geto sukilimo pamoka nėra ta, kad žydai yra moraliai pranašesni ar amžinos aukos. Istorija, sakė Edelmanas, priklauso visiems. Prislėgtieji, įskaitant palestiniečius, turėjo teisę kovoti už lygybę, orumą ir laisvę.
„Būti žydu reiškia visada būti su engiamaisiais ir niekada su engėjais“, – sakė Edelmanas.
Varšuvos sukilimas jau seniai įkvėpė palestiniečius. Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) atstovai kasmet Lenkijoje minint sukilimą padėdavo vainiką prie Varšuvos geto paminklo.
Kuo daugiau prievartos kolonizatorius naudoja, kad pavergtų okupuotąjį, tuo labiau jis pats virsta monstru. Dabartinėje Izraelio vyriausybėje dirba žydų ekstremistai, fanatiški sionistai ir religiniai fanatikai, kurie griauna Izraelio demokratiją ir ragina masiškai ištremti arba žudyti palestiniečius, įskaitant gyvenančius Izraelio teritorijoje.
Izraelio filosofas Ješajahu Leibovicas (Yeshayahu Leibowitz), kurį Izaijas Berlinas vadino „Izraelio sąžine“, perspėjo, kad jei Izraelis neatskirs Bažnyčios nuo valstybės, tai sukels korumpuotą rabinatą, kuris iškraipys judaizmą ir pavers jį fašistiniu kultu.
„Religinis nacionalizmas religijai yra tas pats, kas nacionalsocializmas socializmui“, – sakė 1994 m. miręs Leibovicas.
Jis suprato, kad aklas kariuomenės garbinimas, ypač po 1967 m. karo, per kurį buvo užimti Egipto Sinajaus pusiasalis, Gazos ruožas, Vakarų krantas (įskaitant Rytų Jeruzalę) ir Sirijos Golano aukštumos, yra pavojingas ir gali privesti prie galutinio Izraelio sunaikinimo, kartu su bet kokia demokratijos viltimi.
„Mūsų padėtis pablogės iki antrojo Vietnamo, iki nuolat eskaluojamo karo be galutinio sprendimo perspektyvos“, – perspėjo jis.
Jis numatė, kad „arabai bus darbo žmonės, o žydai – administratoriai, inspektoriai, pareigūnai ir policija, daugiausia slaptoji policija. Valstybė, valdanti priešiškai nusiteikusius 1,5-2 mln. užsieniečių, neišvengiamai taptų slaptosios policijos valstybe su viskuo, ką tai reiškia švietimui, žodžio laisvei ir demokratinėms institucijoms. Kiekvienam kolonijiniam režimui būdinga korupcija vyrautų ir Izraelio valstybėje. Viena vertus, administracijai tektų slopinti arabų sukilėlius, kita vertus, įsigyti arabų kvislingų. Taip pat yra rimto pagrindo baimintis, kad Izraelio gynybos pajėgos, iki šiol buvusios liaudies armija, dėl pertvarkymo į okupacinę kariuomenę išsigimtų, o jų vadai, tapę karo gubernatoriais, taptų panašūs į savo kolegas kitose valstybėse.“
Jis matė, kad ilgalaikė palestiniečių okupacija neišvengiamai sukels „koncentracijos stovyklas“.
„Izraelis, – sakė jis, – nenusipelno egzistuoti, ir neapsimoka jo išsaugoti“.
Kitas šios kovos etapas bus masinė Izraelio pramoninių žudynių kampanija Gazos ruože, kuri jau prasidėjo. Izraelis įsitikinęs, kad didesnis smurto lygis galutinai užgniauš palestiniečių siekius. Izraelis klysta. Izraelio keliamas teroras yra teroras, kurį jis gaus.
___________________________________________________________________________________________________________________________
Chrisas Hedgesas – Pulitzerio premijos laureatas, penkiolika metų dirbęs „The New York Times“ užsienio korespondentu, ėjęs Artimųjų Rytų biuro vadovo ir Balkanų biuro vadovo pareigas. Jis veda „Emmy“ apdovanojimui nominuotą RT America laidą „On Contact“. Naujausia jo knyga – „Amerika: Amerika“ (2019 m.).
Originalus straipsnis –ČIA