Pagrindiniai faktai ir skaičiai apie Palestinos etninį valymą.
Kasmet gegužės 15 d. palestiniečiai visame pasaulyje, kurių yra apie 12,4 mln., mini Nakbą, arba „katastrofą“, kuri reiškia Palestinos etninį valymą ir beveik visišką palestiniečių visuomenės sunaikinimą 1948 m.
Šiemet sukanka 69 metai, kai palestiniečiai buvo išvaryti ir prarado tėvynę.
Tą dieną atsirado Izraelio valstybė. Izraelio kūrimas buvo smurtinis procesas, kurio metu šimtai tūkstančių palestiniečių buvo prievarta išvaryti iš savo tėvynės, kad būtų sukurta žydų daugumos valstybė, kaip to siekė sionistinis judėjimas.
1947-1949 m. mažiausiai 750 000 palestiniečių iš 1,9 mln. gyventojų tapo pabėgėliais už valstybės ribų. Sionistų pajėgos užėmė daugiau kaip 78 proc. istorinės Palestinos, etniškai išvalė ir sunaikino apie 530 kaimų ir miestų, per daugybę masinių žiaurumų, įskaitant daugiau kaip 70 žudynių, nužudė apie 15 000 palestiniečių.
Nors 1948 m. gegužės 15 d. tapo oficialia Nakbos minėjimo diena, ginkluotos sionistų grupuotės palestiniečių iškeldinimo procesą pradėjo daug anksčiau. Iš tikrųjų iki gegužės 15 d. pusė visų palestiniečių pabėgėlių jau buvo prievarta išvaryti iš savo šalies.
Izraelis iki šiol tebevykdo palestiniečių priespaudą ir trėmimą, nors ir ne taip akivaizdžiai kaip per Nakbą.
Kas sukėlė Nakbą?
Nakba kilo dėl sionizmo, kaip politinės ideologijos, atsiradimo XIX a. pabaigoje Rytų Europoje. Ši ideologija grindžiama įsitikinimu, kad žydai yra tauta arba rasė, nusipelniusi savo valstybės.
Nuo 1882 m. tūkstančiai Rytų Europos ir Rusijos žydų pradėjo įsikurti Palestinoje; juos pastūmėjo antisemitinis persekiojimas ir pogromai, su kuriais jie susidūrė Rusijos imperijoje, ir sionizmo patrauklumas.
1896 m. Vienos žurnalistas Teodoras Herclis (Theodor Herzl) išleido brošiūrą, kuri tapo politinio sionizmo ideologiniu pagrindu – Der Judenstaat (Žydų valstybė). Herclis padarė išvadą, kad vaistas nuo šimtmečius Europoje vyravusių antisemitinių nuotaikų ir išpuolių yra žydų valstybės sukūrimas.
Nors kai kurie judėjimo pradininkai iš pradžių rėmė žydų valstybės kūrimą tokiose vietose kaip Uganda ir Argentina, galiausiai jie ragino kurti valstybę Palestinoje, remdamiesi bibline samprata, kad Šventąją žemę žydams pažadėjo Dievas.
XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Palestinos žydų bendruomenė, vadinama Jišuvu, sudarė tris procentus visų gyventojų. Priešingai nei vėliau į Palestiną atvykę sionistai žydai, pirminis Jišuvas nesiekė sukurti modernios žydų valstybės Palestinoje.
Po Osmanų imperijos (1517-1914 m.) žlugimo britai okupavo Palestiną pagal 1916 m. slaptą Sykes-Picot sutartį, sudarytą tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kuria buvo siekiama padalyti Artimuosius Rytus imperijos interesams tenkinti.
1917 m., prieš prasidedant Didžiosios Britanijos mandatui (1920-1947 m.), britai paskelbė Balforo deklaraciją, kurioje pažadėjo padėti „Palestinoje įkurti nacionalinius namus žydų tautai“, iš esmės pažadėdami atiduoti šalį, kuri jiems nepriklausė.
Pagrindinis šio pažado dalyvis buvo Chaimas Veizmanas, Didžiojoje Britanijoje gyvenęs rusų sionistų lyderis ir chemikas, kuris Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) metu prisidėjo prie Didžiosios Britanijos karo pastangų ir turėjo gerų ryšių su aukštesniais Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniais. Veizmannas daugiau nei dvejus metus intensyviai lobizavo buvusį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Davidą Lloydą-George’ą ir buvusį užsienio reikalų ministrą Arthurą Balfourą, kad šie viešai įsipareigotų Didžiajai Britanijai sukurti žydams tėvynę Palestinoje.
Remdami sionistų tikslus Palestinoje, britai tikėjosi, kad taip jie galės sustiprinti JAV ir Rusijos žydų paramą sąjungininkų pastangoms Pirmojo pasaulinio karo metu. Jie taip pat tikėjo, kad Balforo deklaracija užtikrins jų kontrolę Palestinoje po karo.
Nuo 1919 m. britų skatinama sionistų imigracija į Palestiną smarkiai išaugo. Veizmanas, vėliau tapęs pirmuoju Izraelio prezidentu, įgyvendino savo svajonę paversti Palestiną „tokia pat žydiška, kaip Anglija yra angliška“.
1922-1935 m. žydų populiacija išaugo nuo devynių iki beveik 27 proc. visų gyventojų, o sionistai, supirkinėdami žemę iš dykinėjančių savininkų, išvijo dešimtis tūkstančių palestiniečių nuomininkų iš jų žemių.
Dar 1908 m. spaudoje vadovaujantys arabų ir palestiniečių intelektualai atvirai perspėjo dėl sionistinio judėjimo motyvų. 1933-1936 m. naciams užgrobus valdžią Vokietijoje, į Palestinos pakrantes atvyko nuo 30 000 iki 60 000 Europos žydų.
1936 m. Palestinos arabai pradėjo didelio masto sukilimą prieš britus ir jų paramą sionistiniam kolonistų kolonizavimui, vadinamą Arabų sukilimu. Iki 1939 m. trukusį sukilimą britų valdžia žiauriai numalšino; ji sugriovė mažiausiai 2 000 palestiniečių namų, 9 000 palestiniečių uždarė į koncentracijos stovyklas ir žiauriai tardė, įskaitant kankinimus, deportavo 200 palestiniečių nacionalistų lyderių.
Iki sukilimo pabaigos buvo nužudyta, sužeista, ištremta arba įkalinta ne mažiau kaip 10 proc. palestiniečių vyrų.
Didžiosios Britanijos vyriausybė, nerimaudama dėl smurto tarp palestiniečių ir sionistų protrūkio, keletą kartų bandė apriboti Europos žydų imigraciją. Sionistų lobistai Londone sužlugdė jų pastangas.
1944 m. kelios sionistų ginkluotos grupės paskelbė karą Didžiajai Britanijai už tai, kad ji bandė apriboti žydų imigraciją į Palestiną tuo metu, kai žydai bėgo nuo Holokausto. Sionistų sukarintos organizacijos surengė keletą išpuolių prieš britus – žymiausias iš jų buvo 1946 m. įvykdytas sprogdinimas Karaliaus Dovydo viešbutyje, kuriame buvo įsikūrusi Didžiosios Britanijos administracinė būstinė; per išpuolį žuvo 91 žmogus.
1947 m. pradžioje Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė, kad perduoda savo sukurtą Palestinos katastrofą Jungtinėms Tautoms ir nutraukia ten vykdomą kolonijinį projektą. 1947 m. lapkričio 29 d. JT priėmė Rezoliuciją Nr. 181, kurioje rekomendavo padalyti Palestiną į žydų ir arabų valstybes.
Tuo metu Palestinoje žydai sudarė trečdalį gyventojų ir valdė mažiau nei šešis procentus visos žemės ploto. Pagal JT padalijimo planą jiems buvo skirta 55 proc. žemės, apimančios daugelį pagrindinių miestų, kuriuose daugumą sudarė Palestinos arabai, ir svarbią pakrantę nuo Haifos iki Jafos. Arabų valstybė būtų netekusi svarbiausių žemės ūkio paskirties žemių ir jūrų uostų, todėl palestiniečiai atmetė šį pasiūlymą.
Netrukus po JT 181-osios rezoliucijos priėmimo prasidėjo karas tarp Palestinos arabų ir sionistų ginkluotų grupuočių, kurios, priešingai nei palestiniečiai, buvo gavusios didelį apmokymą ir ginkluotę kovodamos kartu su Didžiąja Britanija Antrojo pasaulinio karo metu.
Sionistų sukarintos grupuotės pradėjo žiaurų etninio valymo procesą – plataus masto išpuolius, kuriais buvo siekiama masiškai išvaryti palestiniečius iš jų miestų ir kaimų, kad būtų sukurta žydų valstybė, ir kuris baigėsi Nakba.
Nors kai kurie sionistų mąstytojai teigia, kad nėra įrodymų, jog buvo parengtas sistemingas generalinis planas išvaryti palestiniečius siekiant sukurti žydų valstybę, ir kad jų ištrėmimas buvo neplanuotas karo padarinys, Palestinos arabų daugumos buvimas sionistų lyderių įsivaizduojamoje būsimoje valstybėje reiškė, kad Nakba buvo neišvengiama.
Kodėl palestiniečiai Nakbą mini gegužės 15 d.?
1948 m. gegužės 15 d. išvakarėse Didžiosios Britanijos okupacinė valdžia paskelbė, kad nutraukia savo mandatą Palestinoje. Aštuoniomis valandomis anksčiau Davidas Ben-Gurionas, tapęs pirmuoju Izraelio ministru pirmininku, Tel Avive paskelbė tai, ką sionistų lyderiai vadino nepriklausomybės deklaracija.
Britų mandatas baigėsi vidurnaktį, o gegužės 15 d. susikūrė Izraelio valstybė.
Dešimtmečius palestiniečiai neoficialiai minėjo savo nacionalinę tragediją – tėvynės praradimą, tačiau 1998 m. buvęs Palestinos savivaldos prezidentas Jasiras Arafatas paskelbė gegužės 15-ąją nacionaline atminimo diena, minint 50-ąsias Nakbos metines.
Izraelis šią dieną švenčia kaip savo nepriklausomybės dieną.
Kada iš tikrųjų prasidėjo gyventojų perkėlimo procesas?
Nors palestiniečiai iš savo žemių dėl sionistinio projekto buvo iškeldinami dar Didžiosios Britanijos mandato laikotarpiu, masinis iškeldinimas prasidėjo, kai buvo priimtas JT padalijimo planas.
Per mažiau nei šešis mėnesius, nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. gegužės vidurio, sionistų ginkluotos grupės iš 220 kaimų ištrėmė apie 440 000 palestiniečių.
Iki gegužės 15 d. jau buvo įvykdytos kai kurios liūdniausiai pagarsėjusios žudynės: 1947 m. gruodžio 31 d. Baldat al Šeicho žudynės, per kurias žuvo iki 70 palestiniečių; 1948 m. vasario 14 d. Sa’sa’ žudynės, kai buvo susprogdinta 16 namų ir žuvo 60 žmonių; 1948 m. balandžio 9 d. Deir Jasino žudynės, kai buvo nužudyta apie 110 palestiniečių vyrų, moterų ir vaikų.
Kiek palestiniečių buvo perkelta?
Gegužės 15 d. įsiveržus Egipto, Libano, Sirijos, Jordanijos ir Irako kariuomenių daliniams, prasidėjo arabų ir Izraelio karas, kuris tęsėsi iki 1949 m. kovo mėn.
Iki 1949 m. pirmojo pusmečio iš viso mažiausiai 750 000 palestiniečių buvo priverstinai ištremti arba pabėgo už savo tėvynės ribų. Iki 1949 m. sionistų pajėgos įvykdė apie 223 žiaurumus, įskaitant žudynes, išpuolius, tokius kaip namų sprogdinimas, plėšikavimas, turto ir ištisų kaimų naikinimas.
Izraelio valstybės dalimi tapusiose Palestinos teritorijose liko apie 150 000 palestiniečių. Iš šių 150 000 maždaug 30-40 000 buvo perkeltieji šalies viduje.
Kaip ir 750 000 perkeltųjų už naujosios valstybės ribų, Izraelis uždraudė viduje perkeltiems palestiniečiams grįžti į savo namus.
Po Izraelio įkūrimo valstybė pratęsė sistemingą etninį valymą. Nors 1949 m. buvo pasirašyti paliaubų susitarimai su Egiptu, Jordanija, Sirija ir Libanu, naujai įkurta Izraelio kariuomenė įvykdė daugybę papildomų žudynių ir priverstinio perkėlimo kampanijų.
Pavyzdžiui, 1950 m. į Gazos ruožą buvo išstumti likę 2 500 Majdal miesto palestiniečių gyventojų, apie 2 000 Beer el-Sabe gyventojų buvo ištremti į Vakarų krantą, o apie 2 000 dviejų šiaurinių kaimų gyventojų buvo išvaryti į Siriją.
Iki šeštojo dešimtmečio vidurio Izraelio teritorijoje gyveno apie 195 000 palestiniečių. Nuo 1948 m. iki XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio už naujosios valstybės sienų buvo ištremta apie 30 000, arba 15 proc. gyventojų, teigia pabėgėlių teisių gynimo grupė BADIL.
Ar Nakba baigėsi?
Nors 1948 m. sionistinis projektas įgyvendino savo svajonę sukurti „žydų tėvynę“ Palestinoje, etninio valymo ir palestiniečių iškeldinimo procesas niekada nesibaigė.
Per 1967 m. arabų ir Izraelio karą, vadinamą Naksa, reiškiančią „nesėkmę“, Izraelis okupavo likusias palestiniečių teritorijas – Rytų Jeruzalę, Vakarų krantą, Gazos ruožą – ir tebeokupuoja jas iki šiol. Nors pagal JT padalijimo planą Izraeliui buvo skirta 55 proc. teritorijos, šiandien jis kontroliuoja daugiau kaip 85 proc. istorinės Palestinos.
Naksa lėmė maždaug 430 000 palestiniečių, iš kurių pusė buvo kilę iš 1948 m. okupuotų teritorijų, todėl jie dukart tapo pabėgėliais. Kaip ir Nakbos atveju, Izraelio pajėgos taikė karinę taktiką, pažeidžiančią pagrindinius tarptautinių teisių įstatymus, pavyzdžiui, išpuolius prieš civilius gyventojus ir išvarymą. Dauguma pabėgėlių pabėgo į kaimyninę Jordaniją, kiti – į Egiptą ir Siriją.
Kokia padėtis šiandien?
Daugiau kaip trys milijonai palestiniečių, gyvenančių okupuotame Vakarų krante ir Rytų Jeruzalėje, susiduria su namų griovimu, savavališkais areštais ir iškeldinimu, nes Izraelis plečia daugiau kaip 100 tik žydų kolonijų ir dėl to vagia palestiniečių žemę. Palestiniečių judėjimą riboja kariniai patikros punktai ir atskyrimo siena, trukdanti jiems laisvai keliauti.
Gazos ruožą, kuriame gyvena apie du milijonai palestiniečių, Izraelis apsupo daugiau nei dešimtmetį, kontroliuodamas oro erdvę, jūrą ir sienas; ruožas taip pat patyrė tris Izraelio išpuolius, dėl kurių teritorija tapo beveik negyvenama.
Izraelyje 1,8 mln. palestiniečių yra priverstinė mažuma žydams skirtoje valstybėje. Teisių gynimo grupės užfiksavo apie 50 įstatymų, kuriais jie diskriminuojami dėl to, kad nėra žydai, pavyzdžiui, įstatymai, pagal kuriuos Nakbos minėjimas laikomas nusikaltimu.
Pasak Izraelio arabų mažumos teisių teisinio centro Adalah, nuo Izraelio sukūrimo jo teritorijoje nebuvo pastatyta nė vieno naujo palestiniečių miesto ar miestelio, priešingai nei 600 žydų savivaldybių.
Palestinos centrinio statistikos biuro duomenimis, nuo 1948 m. Izraelis suėmė apie milijoną palestiniečių. Be to, BADIL duomenimis, nugriauta apie 100 000 palestiniečių namų (neįskaitant Nakbos ir Gazos karų).
Šiuo metu yra apie 7,98 mln. palestiniečių pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų, kurie negalėjo grįžti į savo pirmuosius namus ir kaimus.
Apie 6,14 mln. iš jų yra pabėgėliai ir jų palikuonys už valstybės sienų; daugelis jų gyvena vienomis blogiausių sąlygų daugiau kaip 50 pabėgėlių stovyklų, kurias kaimyninėse šalyse administruoja JT.
ŠALTINIS: AL JAZEERA, originalus straipsnis – ČIA
2017 m. gegužės 23 d.