Matthew Ehret, May 24, 2021
Straipsnis tiems, kas nori suprasti kur glūdi šių dienų įvykių šaknis.
_______
Ar pamatysime, kad biotechnologijos tarnauja žmonijos interesams daugiapolėje paradigmoje, kurioje puoselėjamas nacionalinis suverenitetas, žmogaus gyvybė, šeima ir tikėjimas?
Kad ir kaip nemažai nepasitenkinimo ar net skrandžio sutrikimų gali kelti tokios idėjos kaip eugenikos įtaka dabartiniam neramiam laikmečiui, manau, kad tokios temos ignoravimas ilgainiui tikrai prie gero neprives.
Tai ypač rimta, nes tokie Pasaulio ekonomikos forumo numylėtiniai kaip Juvalas Hararis (Yuval Harari) puikuojasi tokiomis sąvokomis kaip „naujoji pasaulinė beverčių klasė“, kurią neva formuos dirbtinis intelektas, genų inžinerija, automatizacija ir ketvirtoji pramonės revoliucija. Kitos Davoso būtybės, pavyzdžiui, Klausas Schwabas, atvirai ragina sukurti mikročipais aprūpintus pasaulio piliečius, galinčius viena mintimi prisijungti prie pasaulinio tinklo, o Elonas Muskas ir Markas Zuckerbergas propaguoja „neuroninius tinklus“, kad „žmonija išliktų aktuali“, susijungdama su kompiuteriais naujoje evoliucinės biologijos epochoje.
Pirmaujantys darvinistinės genetikos specialistai, tokie kaip seras Jamesas Watsonas ir seras Richardas Dawkinsas, atvirai gina eugeniką, o technokratija įsitvirtina valdančiojoje stovykloje, naudodamasi „didžiuoju persitvarkymu“ kaip dingstimi pradėti naują postnacionalinės valstybės erą.
Jei už šių procesų slypi kažkas iš esmės šėtoniško ir turi kokį nors ryšį su angloamerikiečių fašizmo ir eugenikos iškilimu prieš beveik šimtmetį, tuomet bent jau išdrįskime ištirti šią galimybę. Juk tik pažvelgę į šį bjaurumą prieš 80 metų patriotai sugebėjo imtis atitinkamų priemonių, kad 1933 metais užkirstų kelią bankininkų technokratinei diktatūrai, ir dar kartą per Antrąjį pasaulinį karą. Taigi galbūt panašus drąsos pasireiškimas mąstyti apie neįsivaizduojamus dalykus būtų vertas pastangų tiems, kurie šiandien gali atsidurti panašioje situacijoje.
Kas neįvyko Niurnberge?
Prieš septyniasdešimt šešerius metus, kai sąjungininkai įtvirtino pergalę prieš nacių mašiną ir buvo greitai rengiami Niurnbergo tribunolai, tos pačios jėgos, kurios daug energijos, pinigų ir išteklių skyrė fašizmo, kaip „stebuklingo sprendimo“ po Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir JAV įsivyravusiam ekonominiam chaosui, iškilimui, pradėjo įgyvendinti naują strategiją.
Tai, kad Volstrito ir Londono Sičio mašina, finansavusi Hitlerį ir Musolinį kaip naujos pasaulio tvarkos taranus, niekada nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, yra vienas didžiausių mūsų amžiaus skandalų. Nors 1933-1945 m. Franklinui Ruzveltui pavyko sutramdyti Volstritą ir tuo pat metu paruošti pasaulinę sceną gražiai pokario vizijai apie abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą, tamsesnės finansininkų oligarchijos jėgos, norėjusios tik sukurti pasaulinę vienpolę valdymo sistemą, ne tik išvengė bausmės, bet ir netruko susigrąžinti prarastą hegemoniją dar nepasibaigus karui.
Sero Džuliano Hakslio vaidmuo
Vienas iš konceptualių šio proceso didžiųjų strategų buvo žmogus, vardu Džulianas Sorrel Hakslis (Julian Sorrel Huxley, 1887-1975). Garsus biologas ir socialinis reformatorius Džulianas visą gyvenimą buvo atsidavęs Didžiosios Britanijos Eugenikos draugijos narys, kartu su Džonu Meinardu Keinsu (John Maynard Keynes) dirbęs sekretoriumi, o vėliau – jos prezidentu.
Džulianas buvo užimtas žmogus, kuris kartu su broliu Aldous‘u sunkiai dirbo, kad pateisintų senelio Tomo (dar vadinamo Darvino buldogu) įdirbį. Tuo pat metu vadovaudamas eugenikos judėjimui po Antrojo pasaulinio karo, Džulianas, 1948 m. įkūręs Tarptautinę gamtos apsaugos sąjungą, 1961 m. tapęs vienu iš Pasaulinio laukinės gamtos fondo steigėjų, sukūrė terminą „transhumanizmas“, taip pat 1946 m. įkūrė nepaprastai įtakingą Jungtinių Tautų organizaciją UNESCO (sutrumpintai – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), kuriai 1946-1948 m. vadovavo kaip generalinis direktorius.
Naujosios organizacijos įgaliojimai buvo aiškiai išdėstyti 1946 m. Hakslio knygoje „UNESCO“: Jos tikslas ir filosofija:
„UNESCO moralinė nuostata yra aiški. Jai iškeltas uždavinys skatinti taiką ir saugumą niekada negali būti visiškai įgyvendintas jai skirtomis priemonėmis – švietimu, mokslu ir kultūra. Ji turi numatyti tam tikrą pasaulio politinės vienybės formą – per vieną pasaulinę vyriausybę ar kitaip – kaip vienintelę patikimą priemonę išvengti karo… Savo švietimo programoje ji gali pabrėžti galutinį pasaulio politinės vienybės poreikį ir supažindinti visas tautas su visiško suvereniteto perdavimo iš atskirų tautų pasaulinei organizacijai pasekmėmis.“
Kokio tikslo būtų siekiama šia „pasauline politine vienybe“? Po kelių puslapių Hakslio vizija išdėstyta su visomis jos iškreiptomis detalėmis:
„Šiuo metu tikėtina, kad netiesioginis civilizacijos poveikis yra ne eugeninis, o disgeninis, ir bet kokiu atveju tikėtina, kad genetinio kvailumo, fizinio silpnumo, protinio nestabilumo ir polinkio į ligas našta, kuri jau egzistuoja žmonių rūšyje, bus per didelė našta, kad būtų pasiekta tikra pažanga. Taigi, nors ir visiškai tiesa, kad bet kokia radikali eugeninė politika daugelį metų bus politiškai ir psichologiškai neįmanoma, UNESCO bus svarbu pasirūpinti, kad eugeninė problema būtų išnagrinėta kuo atidžiau ir kad visuomenė būtų informuota apie iškilusius klausimus, kad daug kas, kas dabar neįsivaizduojama, taptų bent jau įsivaizduojama.“
Po to, kai pasaulis turėjo galimybę pamatyti, kaip atrodo eugenikos programa, visapusiškai remiama fašistuojančio socialinio inžinieriaus, neperdėsiu sakydamas, kad ji prarado nemažai populiarumo pasaulio gyventojų, vis dar labai susijusių su tradicinėmis kultūros institucijomis, tokiomis kaip krikščionybė, patriotizmas ir pagarba gyvybės šventumui, akyse.
Nors 1907-1945 m. trisdešimt JAV valstijų ir dvi Kanados provincijos buvo įteisinusios eugenikos politiką (įskaitant priverstinę netinkamų asmenų sterilizaciją), Antrojo pasaulinio karo pabaigoje eugenikos statistikos mokslas ir politinis taikymas sustojo, ir, kaip Hakslis pabrėžė savo manifeste, reikėjo imtis kažko naujo.
Žodis apie Tavistoką
Hakslis taip pat glaudžiai bendradarbiavo su Londono Tavistoko klinika, kurią 1930-1950 m. finansavo Rokfelerio ir Macy fondai. Tavistoką, kuriam vadovavo brigados generolas Džonas Rawlingsas Risas (John Rawlings Rees), geriausiai galima suprasti kaip 1921 m. įkurtą „psichiatrijos filialą Britų imperijoje“, kuris, naudodamas Pavlovo biheviorizmo ir Froido teorijų mišinius, diegė psichiatrijos metodus, skirtus įvairiais būdais paveikti grupės elgesį.
Anksti klinikoje buvo tiriamos ekstremalios psichikos būklės nukentėjusiųjų nuo apšaudymo, kurie patyrė psichologinę dekonstrukciją per tranšėjų karo siaubą, pripažįstant, kad šie asmenys yra labai plastiški. Kaip teigiama puikioje L. Wolfe’o 1996 m. EIR ataskaitoje, Tavistock’o idėją visada lėmė tikslas išsiaiškinti, kaip smegenys gali būti „depatternalizuotos“ ir dekonstruotos, kad jas būtų galima iš naujo atkurti kaip tuščią lentą, tikintis, kad ši įžvalga apie individus vėliau gali būti pritaikyta platesnėms socialinėms grupėms ir net ištisoms tautoms. Daugelis šių tyrimų buvo pritaikyti JAV vykdant „MK Ultra“ programą, apie kurią bus rašoma būsimoje ataskaitoje.
G. Brock Chrisholm: Tavistockio pasaulio sveikatos caras
Vienas iš žymių psichiatrų, daug metų dirbusių su Risu Tavistoko klinikoje, buvo kanadietis G. Brokas Chrisolmas.
1948 m. B. Christolmas įkūrė su JT susijusią įstaigą, pavadintą Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kurios tikslas buvo skatinti psichinę ir fizinę pasaulio sveikatą. Tai buvo kilnus, daug atsakomybės ir galių turintis siekis, reikalaujantis vadovo, turinčio išskirtinę įžvalgą apie ligos ir sveikatos prigimtį. Deja, remdamasis savo liguistomis pažiūromis į žmogaus ir visuomenės prigimtį, Chrisholmas neabejotinai buvo netinkamas žmogus šiam darbui.
Vienos didžiausių karo ir psichikos ligų priežasčių, Chrisholmo manymu, buvo ne imperializmas ar ekonominis neteisingumas, o visuomenės tikėjimas gėriu ir blogiu. 1946 m. rašydamas Chrisholmas išdėstė „geros“ psichoterapijos ir švietimo tikslą, sakydamas: Tai yra praktiškai visos veiksmingos psichoterapijos pavėluoti tikslai: „iš naujo interpretuoti ir galiausiai išnaikinti gėrio ir blogio sampratą, kuri buvo vaikų mokymo pagrindas, protingą ir racionalų mąstymą pakeisti tikėjimą senų žmonių tikrumu“.
Tačiau reikėjo išnaikinti ne tik „gėrio ir blogio sampratą“ ar „tikėjimą senų žmonių tikrumu“, bet ir monoteistinę religiją, šeimą ir patriotizmą. Praėjus aštuoneriems metams, kalbėdamas Chrizolmas sakė: „Norint pasiekti pasaulinę vyriausybę, būtina iš žmonių sąmonės pašalinti jų individualizmą, ištikimybę šeimos tradicijoms, nacionalinį patriotizmą ir religines dogmas“.
Pasaulis eina iš proto
Kai UNESCO ir PSO jau buvo tvirtai įsitvirtinusios, buvo sukurta trečioji organizacija, kuri turėjo skatinti pasaulinės psichikos sveikatos finansavimą ir praktiką.
Kaip aprašė istorikas Antonas Chaitkinas, 1948 m. buvo įkurta Pasaulinė psichikos sveikatos federacija (World Federation of Mental Health, WFMH), kurią daugiausia finansavo Macy fondas. Pats Macy fondas, kuriam 1930 m. vadovavo generolas Marlborough Churchillis (Vinstono pusbrolis), 1919-1929 m. vadovavęs slaptai karinei žvalgybai – „Juodiesiems rūmams„. Jo naujasis fondas buvo Rokfelerio mašinos dalis ir buvo naudojamas kaip kanalas pinigams į „sveikatos mokslus“, daugiausia dėmesio skiriant eugenikai.
Konferencijos, kurioje buvo įsteigta WFMH, techninis koordinatorius iš JAV aiškiai nurodė naujosios organizacijos kilmę. Nina Ridnour rašė: „Pasaulinė psichikos sveikatos federacija… buvo įsteigta Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacijos ir UNESCO rekomendacija, nes joms reikėjo nevyriausybinės psichikos sveikatos organizacijos, su kuria jos galėtų bendradarbiauti“.
Ir kas gi turėjo tapti pirmuoju WFMH generaliniu direktoriumi?
Brigadinį generolą Johną Rawlingsą Reesą, vis dar einantį Londono Tavistoko klinikos vadovo pareigas, vadovauti naujajai organizacijai paskyrė ne kas kitas, o aršus rasistas Montagu Normanas (Anglijos banko vadovas), sukūręs šią organizaciją iš savo Nacionalinės psichikos sveikatos asociacijos, veikusios jo namuose Londone, Thorpe Lodge.
Apibūdindamas šį strateginį visuomenės reformų planą, Ryzas sakė:
„Jei ruošiamės išeiti į viešumą ir imtis spręsti šių dienų socialines ir nacionalines problemas, turime turėti smogiamąją jėgą, o jos negali suteikti vien tik įstaigose įsikūrusi psichiatrija. Turime turėti mobilias psichiatrų komandas, kurios galėtų laisvai judėti ir užmegzti ryšius su vietos gyventojais.“
Mobilių psichiatrų smogiamųjų būrių idėją iškėlė žymusis didysis strategas lordas Bertranas Raselas (Bertrand Russell), kuris 1952 m. rašė knygoje „Mokslo poveikis visuomenei„:
„Manau, kad politiniu požiūriu svarbiausia tema bus masinė psichologija…. Jos svarba nepaprastai padidėjo dėl šiuolaikinių propagandos metodų plėtros. Iš jų didžiausią įtaką turi tai, kas vadinama „švietimu“. Religija vaidina svarbų vaidmenį, nors jis vis mažėja; spauda, kinas ir radijas vaidina vis didesnį vaidmenį…. Galima tikėtis, kad ilgainiui bet kas galės įtikinti bet ką, jei tik sugebės pagauti jauną ligonį, o valstybė jį aprūpins pinigais ir įranga.“
Dvipolis šaltasis karas ir nauja pasaulinė paradigma
Vėlesniais metais UNESCO, PSO ir WFMH dirbo išvien, koordinuodamos šimtus įtakingų suborganizacijų, universitetų, mokslinių tyrimų laboratorijų ir slaptųjų mokslo tyrimų, įskaitant CŽV „MK Ultra„, siekdamos sukurti norimą „psichiškai sveiką“ visuomenę, išvalytą nuo sąsajų su krikščionybe, tikėjimu teisingumu, nacionaliniu patriotizmu ar šeima.
1971 m. pasaulis buvo pribrendęs dideliems pokyčiams.
Kūdikių bumo kartos atstovai, tapę šio didžiulio socialinės inžinerijos eksperimento taikiniais, buvo užtvindyti didžiuliu kultūrinio karo arsenalu visais lygmenimis. Kol Amerikos universitetų miesteliuose buvo platinamas LSD, o Vakarų lyderių, kurie priešinosi naujam karų amžiui Pietvakarių Azijoje, nužudymai tapo norma, kūdikių bumo kartos atstovai stebėjo, kaip jų artimieji grįžta iš Vietnamo sužalotais kūnais. „Nepasitikėti niekuo, kam daugiau nei 30 metų“ tapo nauja išmintimi, nes meilę tėvynei dusino nenatūraliai plintantis angloamerikietiškas imperializmas užsienyje ir COINTEL PRO stiliaus operacijos namuose.
Kai CFR ir Trišalė komisija atrišo JAV dolerį nuo aukso rezervo, prasidėjo naujas reguliavimo panaikinimo, vartotojiškumo ir radikalaus materializmo amžius, dėl kurio kūdikių bumo karta greitai transformavosi į 1980-ųjų hipermaterialistinę „aš“ kartą.
Ekologiniu lygmeniu nauja „gamtosaugos“ etika iš pakraščių ėmė veržtis į pagrindinę srovę, pakeisdama ankstesnę proindustrinę gamintojo ir kūrėjo visuomenės etiką, kuri istoriškai valdė geriausią Vakarų civilizacijos dalį.
Pagrindinis šios naujosios gamtosaugos etikos, kuri „žmonijos apsaugos nuo imperijos“ idėją pakeitė „gamtos apsaugos nuo žmonijos“ idėja, kūrėjas buvo ne kas kitas, o pats Džulianas Hakslis (Julian Huxley). Tais pačiais metais, kai įkūrė Pasaulinį laukinės gamtos fondą, Hakslis parengė Morgeso manifestą (1961 m.) – šiuolaikinio ekologinio judėjimo organizacinį manifestą, kuriame žmogaus civilizacija buvo priešpastatyta tariamai uždarai, matematinei gamtos pusiausvyrai. Hakslis įkūrė Pasaulinį gamtos fondą kartu su užkietėjusiais maltusizmo šalininkais princu Filipu Mountbattenu (jo žymioji frazė „Po mirties norėčiau atgimti mirtinu virusu„) ir Nyderlandų princu Bernhardu.
Holdreno planetos režimas
XX a. septintojo dešimtmečio viduryje vienas iš pagrindinių to meto neomaltusianų Paulas Ehrlichas globojo jauną globotinį Johną Holdreną ir 1977 m. kartu parengė šokiruojantį vadovėlį „Ekoscience“, kuriame rašė:
„Galbūt šios agentūros kartu su Jungtinių Tautų aplinkosaugos programa (UNEP) ir Jungtinių Tautų populiacijos agentūromis galiausiai galėtų būti sukurtos į Planetos režimą – tarsi tarptautinę gyventojų, išteklių ir aplinkos apsaugos superagentūrą. Toks visapusiškas planetos režimas galėtų kontroliuoti visų gamtos išteklių, atsinaujinančių ar neatsinaujinančių, plėtrą, administravimą, išsaugojimą ir paskirstymą, bent jau tiek, kiek tai susiję su tarptautinėmis pasekmėmis. Taigi šis režimas galėtų kontroliuoti ne tik atmosferos ir vandenynų, bet ir tokių gėlo vandens telkinių kaip upės ir ežerai, kurie kerta tarptautines sienas arba išteka į vandenynus, taršą. Režimas taip pat galėtų būti logiška centrinė agentūra, reguliuojanti visą tarptautinę prekybą, galbūt įskaitant paramą iš nuolatinių valstybių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms ir visą tarptautinėje rinkoje esantį maistą. Planetos režimas galėtų būti atsakingas už optimalaus pasaulio ir kiekvieno regiono gyventojų skaičiaus nustatymą ir už įvairių šalių dalių, neviršijančių regioninių ribų, nustatymą. Gyventojų skaičiaus kontrolė galėtų likti kiekvienos šalies vyriausybės atsakomybė, tačiau režimas turėtų tam tikrus įgaliojimus užtikrinti sutartų ribų laikymąsi.“
Atsižvelgiant į tai, kad šie žodžiai buvo parašyti praėjus vos trejiems metams po Henry Kissingerio ataskaitos NSSM-200, kuri pakeitė JAV užsienio politikos doktriną iš vystymosi į gyventojų skaičiaus mažinimo doktriną, Holdreno 1977 m. žodžių nereikėtų vertinti lengvabūdiškai.
Žmogaus genomo projektas atgaivina miegančias pabaisas
Per kitus dešimtmečius Holdrenas artimai susidraugavo su Harvarde gyvenančiu Rodo stipendininku ir matematiku Eriku Landeriu, kuris 1995-2002 m. vadovavo Žmogaus genomo projektui. E. Landeris 2003 m. paskelbė, kad pavyko atskleisti visą žmogaus genomo seką, sakydamas:
„Žmogaus genomo projektas yra vienas didžiausių pasiekimų mokslo istorijoje. Jo kulminacija šį mėnesį žymi naujos biomedicininių tyrimų eros pradžią. Biologija virsta informacijos mokslu“
Komentuodamas galimybes valdyti žmogaus evoliuciją, kurias suteikė Landerio žmogaus genomo projektas ir tuo metu vykstantys nauji mRNA CRISPR technologijos pasiekimai, seras Ričardas Dauksas (Richard Dawkins) 2006 m. rašė
„XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje tiek politinės kairės, tiek dešinės mokslininkams tobulinamų (idea of designer babies) kūdikių idėja nebūtų atrodžiusi itin pavojinga, nors, žinoma, jie nebūtų pavartoję šios frazės. Šiandien įtariu, kad ši idėja yra pernelyg pavojinga, kad būtų galima ją patogiai aptarti, ir spėju, kad už šį pokytį atsakingas Adolfas Hitleris… Įdomu, ar praėjus maždaug 60 metų po Hitlerio mirties galėtume bent jau išdrįsti paklausti, koks yra moralinis skirtumas tarp genetinio veisimo siekiant muzikinių gebėjimų ir vaiko vertimo lankyti muzikos pamokas. Arba kodėl priimtina treniruoti greitus bėgikus ir šuolininkus į aukštį, bet ne juos veisti (dirbtinis kryžminimas, silpnų izoliavimas). Galiu sugalvoti keletą atsakymų, ir jie yra geri, kurie tikriausiai baigtų mane įtikinti. Bet ar neatėjo laikas, kai turėtume nustoti bijoti net užduoti klausimą?“
Neilgai trukus Holdrenas, būdamas mokslo caras ir B. Obamos „įrodymais grindžiamos“ valdymo programos, pagal kurią buvo siekiama maksimaliai padidinti žaliųjų technologijų finansavimą, kad žmonija taptų dekarbonizuota pagal naujas pasaulinio valdymo sistemas, autorius, įgijo daugiau galių, nei galėjo įsivaizduoti. Landeris glaudžiai bendradarbiavo su Holdrenu kaip vienas iš B. Obamos mokslo tarybos pirmininkų, taip pat su Whiteheado instituto prezidentu Deividu Baltimoru kuriant MIT ir Harvardo Brodo institutą.
Landeris ir Baltimoras kartu vadovavo 2015 m. vykusiai svarbiai konferencijai apie „naująją biomedicininių tyrimų erą“, kurioje buvo pristatyta nauja genų modifikavimo technologija, vadinama CRISPR, apimanti fermentų ir RNR, aptinkamų ekoliuose, naudojimą, kurie, kaip nustatyta, gali būti nukreipti į DNR sekas ir sukelti įvairias mutacijas. Nors akivaizdu, kad ši galinga technologija gali būti naudinga žmonijai kaip priemonė paveldimoms žmonių ir pasėlių ligoms šalinti, neįtikėtina CRISPR galia visiems laikams iš esmės pakeisti žmogaus DNR gali padaryti neįsivaizduojamą žalą, jei pateks į netinkamas rankas.
2015 m. gruodžio mėn. vykusiame „istoriniame“ tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime dėl žmogaus genų redagavimo konferencijos pirmininkas Deividas Baltimoras savo pagrindinėje kalboje pakartojo šiurpius Džuliano Hakslio žodžius: „Per daugelį metų neįsivaizduojami dalykai tapo įsivaizduojami. Esame ant naujos žmonijos istorijos eros slenksčio“.
2021 m. sausį Džonas Holdrenas pasveikino Eriką Landerį su paskyrimu Džo Baideno mokslo caru (Baltųjų rūmų mokslo ir technologijų politikos direktoriumi) – pareigomis, kurias anksčiau užėmė Holdrenas. Eidamas šias pareigas, Landeris prižiūrėjo, kad būtų iš naujo aktyvuota kiekviena B. Obamos laikų mokslo politika, kuri yra technokratinės JAV vyriausybės pertvarkos, atitinkančios Pasaulio ekonomikos forumo Didžiojo perkrovimo darbotvarkę, dalis. Naudodamasis didžiulėmis Nepaprastosios padėties įgaliojimų akto galiomis, kad apeitų Maisto ir vaistų administraciją (angl. FDA) ir išstumtų genų terapijos technologijas, kurios vadinamos „vakcinomis“, pradėjo naują socialinį eksperimentą. CRISPR technologija jau skelbiama kaip raktas į naujų mutuojančių COVID-19 atmainų sprendimą, o šiuo metu ji naudojama kaip „vakcina“ nuo tam tikrų tropinių ligų. Reikėtų tvirtai prisiminti akivaizdų ryšį tarp vakarykščių eugenikos organizacijų ir šiuolaikinių mRNA operacijų, susijusių su GAVI ir Oksfordo „Astra Zeneca“, kurias šių metų pradžioje atskleidė tiriamosios žurnalistikos žurnalistė Whitney Webb, iškilimo.
Ar šia technologija pasinaudos šiuolaikiniai nacių eugenikų įpėdiniai, siekdami pradėti ten, kur daktaras Mengele baigė, ARBA ar ši biotechnologija pasitarnaus žmonijos interesams daugiapolėje paradigmoje, puoselėjančioje nacionalinį suverenitetą, žmogaus gyvybę, šeimą ir tikėjimą?
Būsimose šio ciklo dalyse bus nagrinėjamos eugeninės transhumanizmo, dirbtinio intelekto ir Didžiojo persitvarkymo šaknys. Taip pat kalbėsime apie Frankfurto mokyklą, Wienerio kibernetikos iškilimą ir 1900 m. Bertrand’o Russello ir Davido Hilberto nubrėžtą programą, pagal kurią visą visatą siekiama įkišti į sustingusį negyvą narvą.
_____
Originalus straipsnis anglų kalba ČIA